Ištekliais grįsta ekonomika yra sistema, kurioje visos prekės ir paslaugos yra prieinamos nesinaudojant pinigais, kreditu, mainais ar kokia kita skolos ar atsiskaitymo forma. Visi ištekliai tampa bendru visų gyventojų, o ne vien kelių išrinktųjų, paveldu. Ši sistema paremta tuo, kad Žemėje gausu išteklių; dabartinis išteklių paskirstymas monetariniais metodais neturi jokio ryšio su žmonijos išlikimu ir yra priešingas produktyvumui.

Šiuolaikinė visuomenė turi galimybę naudotis itin aukšto lygio technologijomis ir gali suteikti pakankamai maisto, drabužių, gyvenamųjų vietų, pakelti sveikatos priežiūros ir mūsų švietimo sistemos lygį; taip pat sukurti neribotą atsinaujinančios, aplinkai nekenksmingos energijos tiekimą. Naudodami produktyviai sukurtą ekonomiką, visi galėtume džiaugtis aukštu gyvenimo lygiu su visais aukšto technologinio išsivystymo visuomenės teikiamais patogumais.

Ištekliais grįsta ekonomika naudotų esamus žemės ir jūros išteklius, fizinę įrangą, industrines gamyklas ir panašias technologijas tam, kad pakeltų visos populiacijos gyvenimo lygį. Ekonomikoje, paremtoje ne pinigais, o ištekliais, galėtume lengvai pagaminti visus gyvenimui reikalingus produktus ir suteikti aukštą gyvenimo lygį visiems.

Apsvarstykite šį pavyzdį: Antrojo Pasaulinio karo pradžioje JAV turėjo vos 600 pirmos klasės kovinių orlaivių. Jie lengvai išsprendė šią problemą, pakeldami lėktuvų gamybą iki 90,000 orlaivių per metus. Karo pradžioje buvo keliamas klausimas: „Ar mes turime pakankamai lėšų, kad sukurtume reikalingas karo priemones?“ Atsakymas buvo „Ne“; jie neturėjo nei pakankamai pinigų, nei pakankamai aukso, bet išteklių jie turėjo daugiau nei reikia. Būtent dėl išteklių JAV sugebėjo pasiekti tokį produktyvumą ir efektyvumą, kurio reikėjo karui laimėti. Kaip bebūtų gaila, į tai būna atsižvelgiama tik karo metu.

Ištekliais grįstoje ekonomikoje visi pasaulio ištekliai yra laikomi bendru visų Žemės gyventojų turtu, taip galų gale išaugant iš senų žmones skiriančių rėmų. Tai – būtina sąlyga vienybei.

Reikia pabrėžti, kad šis požiūris į pasaulio valdymą neturi nieko bendra su dabartiniais taip vadinamo „elito“ tikslais kartu su didelėmis korporacijomis valdyti pasaulį. Mūsų globalizacijos vizija įgalina kiekvieną šios planetos asmenį pasiekti aukščiausią įmanomą lygį, o ne gyventi vergaujant korporacijoms.

Mūsų siūloma sistema ne tik prisidėtų prie žmonių gerovės, bet ir suteiktų reikiamą informaciją, kuri padėtų žmonėms užsiimti bet kokia juos dominančia veikla. Sėkmė būtų matuojama kiekvieno asmeninių siekių įgyvendinimu, o ne turtų, nuosavybės ar valdžios turėjimu.

Šiuo metu mes turime pakankamai materialinių išteklių sukurti aukštą gyvenimo lygį visiems Žemės gyventojams. Tik tada, kai populiacija perkopia galimybių ribas, iškyla tokios problemos kaip godumas, nusikalstamumas ir smurtas. Nugalėdami nepriteklių, atsikratytume daugumos nusikaltimų ir netgi kalėjimų reikiamybės, esančios šiuolaikinėje visuomenėje.

Resursų ekonomikoje technologijos būtų panaudotos tam, kad nugalėtume nepriteklių, pritaikydami atsinaujinančius energijos šaltinius, kompiuterizuodami ir automatizuodami gamybą ir inventorizavimą, sukurdami saugius, energetiškai našius miestus ir pažangias transporto sistemas, suteikdami universalią sveikatos apsaugą ir tinkamesnį švietimą, ir, visų svarbiausia, sukurdami naują skatinimo sistemą, paremtą rūpinimusi žmonių ir aplinkos gerove.

Dauguma žmonių galvoja, kad šiandien pasaulyje yra per daug technologijų, ir kad jos yra pagrindinė aplinkos užterštumo priežastis. Bet esmė yra ne tame. Pagrindiniu mūsų rūpesčiu turėtų būti neteisingas ir neatsakingas technologijų naudojimas. Humaniškesnėje civilizacijoje, technologijos, užuot išstumdamos žmones, sutrumpintų darbo dieną, padidintų prekių ir paslaugų prieinamumą bei prailgintų atostogas. Jei panaudotume technologijas visų žmonių gyvenimo kokybės gerinimui, tai jų gausumas nebebūtų grėsmė.
Resursų ekonomikoje būtų dedamos visos pastangos sukurti naujus, švarius ir atsinaujinančius energijos šaltinius: geoterminė, kontroliuojamos branduolių sintezės, saulės, foto-galvaninė, vėjo ir potvynių-atoslūgių energija, netgi kuras iš vandenyno. Galiausiai galėsime pagaminti neribotą kiekį energijos, kuri išjudins mūsų civilizaciją tūkstančiams metų į priekį. Resursų ekonomikoje reikės naujai suprojektuoti miestus, transporto sistemas ir industrines gamyklas, kad jie efektyviai, švariai ir patogiai tenkintų žmonių reikmes.
Ką dar reiškia resursų ekonomika? Protingai ir efektyviai pritaikius technologijas, galima sutaupyti energijos, sumažinti atliekų ir suteikti daugiau laiko mėgstamai veiklai. Automatizuodami inventorių visame pasaulyje, galėtume išlaikyti pusiausvyrą tarp produkcijos ir platinimo. Mityba būtų tik maistinga ir sveika, o suplanuotas nusidėvėjimas būtų nereikalingas ir neegzistuotų resursų ekonomikoje.

Išaugdami iš monetarinės sistemos pagrindu sukurtų profesijų poreikio: teisininkų, bankininkų, draudimo agentų, rinkodaros ir reklamos personalo, pardavėjų ir biržos maklerių, panaikintume didelį kiekį atliekų. Taip pat būtų sutaupytas didelis kiekis energijos, nes nebebūtų konkurencingų produktų kopijavimo, kaip, pavyzdžiui, įrankiai, stalo reikmenys, puodai, keptuvės ir dulkių siurbliai. Pasirinkimas yra gerai. Tačiau vietoje šimtų skirtingų pramoninių gamyklų ir viso popierizmo bei personalo, reikalingų vienodų produktų gamybai, tik kelios aukščiausios kokybės gamyklos yra reikalingos aprūpinti visą populiaciją. Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta norint išspręsti šias problemas, yra kūrybiškumo ir intelektualinių gabumų stoka mumyse ir mūsų išrinktuose lyderiuose. Vertingiausias ir mažiausiai panaudotas išteklius šiandien yra žmogaus sumanumas.

Panaikindami skolas, panaikintume ir baimę netekti darbo. Ši garantija, kartu su švietimu kaip vienam su kitu sutarti daug prasmingiau, stipriai sumažintų tiek dvasinį, tiek fizinį stresą ir suteiktų mums laisvę tyrinėti ir vystyti savo gabumus.

Jei mintis apie pinigų panaikinimą vis dar gąsdina, apsvarstykite šitai: jei žmonių grupė, turinti daug aukso, deimantų ir pinigų, patektų į negyvenamą salą be tokių resursų kaip maistas, švarus oras ir vanduo, jų turtas būtų nereikšmingas jų išlikimui. Tik tada, kai nepakanka resursų, jų paskirstymui galima naudoti pinigus. Pavyzdžiui, neįmanoma pardavinėti oro, kuriuo kvėpuojame, ar vandens, gausiai tekančio kalnų srove. Nors oro ir vandens vertė yra didelė, kai jų gausu, neįmanoma jų parduoti.

Pinigai yra svarbūs visuomenėje tik tada, kai tam tikri išlikimui būtini resursai turi būti paskirstyti, ir žmonės priima pinigus kaip mainų priemonę. Pinigai yra socialinis paprotys, susitarimas. Jie nėra gamtos ištekliai ir jų nesimbolizuoja. Jie nėra būtini išlikimui, nebent mes buvome išmokyti juos taip suvokti.