Dvasingumas

Atrodytų, jog dvasingumas kiekvienam iš mūsų turi skirtingą prasmę. Tačiau tipiškas apibrėžimas skamba maždaug taip: „Dvasingumas – tai prasmės ir tikslo pojūtis, savęs ir ryšio su kažkuo didingesniu už save pajautimas“.

Šiuo metu Religija ir Misticizmas turi Dvasingumo monopoliją. Teistinės religijos, kalbėdamos apie dvasingumą, dažniausiai turi omenyje “santykį su dievu” arba dieviškuoju kūrėju, tuo tarpu Mistikai mini santykį su “antgamtine” jėga. Galiausiai viskas susiveda į tai, jog dvasingumas yra siejamas su tam tikro lygio “santykiu, ryšiu”, daugeliu atvejų jis siejamas su “vieta gyvenime” ar “gyvenimo prasme” – kad ir kas tai bebūtų.

Kad ir kokie subjektyvūs dalykai tai būtų, pradedame pastebėti požiūrių kitimą, nes socialinis progresas nutiesia kelius suvokimui, kuris atlaiko laiko išbandymus. Modernusis amžius mums suteikia galimybę pažvelgus į praeitį pamatyti ką mūsų protėviai laikė “tikru” ir tada palyginti šias idėjas su dabar turimomis žiniomis. Sukauptos žinios lėmė, kad dauguma „dvasinių praktikų“, egzistavusių praeityje, dabar nebeegzistuoja, nes geriau suprantame gamtos reiškinius. Puikus tokių nebeegzistuojančių praktikų pavyzdys – gyvūnų aukojimas tam tikriems tikslams pasiekti. Tai retai nutinka šiomis dienomis, nes toks elgesys yra beprasmis siekiamo tikslo atžvilgiu. Taip pat retai žmonės atlieka “lietaus šokius”, kad padarytų įtaką orui. Šiandien mes suprantame kas lemia oro kaitą ir ritualinės apeigos neduoda jokio apčiuopiamo rezultato.

Panašiai ir “meldimasis” dievui su tam tikru prašymu – statistiškai įrodyta, kad tai neturi įtakos rezultatui, jau nekalbant apie įrodymus, kad jokio personifikuoto kūrėjo buvimas neturi mokslinio pagrindo. Dažnai ši “kūrėjo” idėja yra kildinama iš istorinėje literatūroje pasitaikančių hipotezių ir tradicijų.

Religijos, kaip institucijos, šaknys daugeliu atvejų glūdi neteisingame gyvenimo procesų suvokime. Pavyzdžiui, ji pateikia pasaulėvaizdį, kuris žmogų pastato į kitą lygmenį, nei kitus gamtos elementus. Šis “dvasinis ego” privedė prie ištisas kartas trunkančių dramatiškų konfliktų ne tik tarp žmonių, bet ir tarp mūsų bei aplinkos.

Vis dėlto bėgant laikui Mokslas parodė, kad žmogus paklūsta toms pačioms gamtos jėgoms, kaip ir visa kita. Mes sužinojome, kad visi turime tokį patį atominį pagrindą kaip ir medžiai, paukščiai ir kitos gyvybės formos. Sužinojome, kad negalime gyventi be gamtos elementų: mums reikia švaraus oro, maisto, saulės energijos ir t. t. Kai suvokiame šį Simbiotinį gyvenimo ryšį, pradedame matyti, kad mūsų ryšys su planeta yra itin gilus ir svarbus. Tarpininkas, išreiškiantis visa tai, yra Mokslas, nes būtent Moksliniai Metodai leidžia mums įžvelgti šiuos natūralius procesus, kad galėtume geriau suprasti savo vietą gyvenimo sistemos visumoje.

Tai galima vadinti „dvasiniu“ pabudimu

Šio mokslu įrodyto suvokimo esmė yra ta, kad žmonės niekuo nesiskiria nuo jokios kitos gamtos formos, o mūsų vientisumas yra svarbus tik kaip dalis aplinkos vientisumo, kuriam priklausome. Tai suteikia visiškai kitokią “dvasinę” pasaulėžiūrą, kuri savo pagrindu laiko abipusės priklausomybės ir abipusio ryšio idėją.

Visos gyvybės tarpusavio ryšys savo bendrąja prasme yra nepaneigiamas, ir būtent šis nuolatinis visiško tarpusavio susietumo “santykis” dar yra nėra suvoktas didžiosios visuomenės dalies. Todėl mūsų elgesio ir suvokimo modeliai yra smarkiai nutolę nuo pačios gamtos, o to pasėkoje – destruktyvūs.

Gamta yra mūsų mokytoja, ir mūsų socialinės institucijos bei filosofijos turėtų būti kildinamos iš šio pamatinio ir nekintamo “dvasinio” suvokimo.
Kuo greičiau šis dvasinis pabudimas plis, tuo visuomenė taps sąmoningesnė, taikesnė ir produktyvesnė.