Būdas atspindi Tikslą:

Mes siekiame sugrąžinti fundamentaliuosius dalykus bei atkreipti rūšies dėmesį į aplinką, pasitelkdami dabartines žinias apie tai, kas mes iš tikrųjų esame ir tai, kaip mokslas, gamta ir šiuolaikinės technologijos (priešingai nei religija, politika ir pinigai) laiko mūsų asmeninį tobulėjimą savo rankose – ne vien kaip atskirų individų, tačiau kaip civilizacijos – tiek struktūriškai, tiek dvasiškai. Pagrindinės mūsų idėjos yra Išsiskiriančiųjų ir Simbiotinių gamtos dėsnių elementų pripažinimas, bei tai, kaip susivienydami su šiais dėsniais, kaip mūsų asmeninių ir socialinių institucijų pagrindiniais principais, gyvybė žemėje ne vien gali suklestėti, bet ir suklestės į nuolat augančią sistemą, kurioje neigiami socialinės sistemos padariniai, tokie kaip socialiniai sluoksniai, karas, šališkumas, elitizmas ir kriminalinė veikla bus nuolat mažinama ir, idealiu atveju, ilgainiui visiškai neegzistuos žmogaus elgesio spektre.

Žinoma, daugumai žmonių sunku įsivaizduoti, jog tai įmanoma įgyvendinti, kadangi visuomenės buvome priversti galvoti, jog nusikalstamumas, korupcija bei nesąžiningumas yra neišvengiami dalykai, ir visuomet bus žmonių, kurie norės kenkti, skaudinti ir naudotis kitais. Religija yra didžiausia šios propagandos skleidėja – „mūsų ir jų“, „gėrio ir blogio“ samprata skatina tokį klaidingą mąstymą.

Iš tiesų mes gyvename visuomenėje, kuri gamina nepriteklių. Šio nepritekliaus pasėkmė yra tai, kad žmonės turi elgtis taip, kad išliktų, net jei reikia sukčiauti ir vogti, kad gautų, ko trokšta. Mūsų tyrimai parodė, jog nepriteklius yra viena iš pagrindinių neįprasto žmogaus elgesio priežasčių, o kitais atvejais taip pat priveda prie kompleksinių neurozės formų. Priklausomybės nuo narkotikų, nusikalstamumo bei kalinimo statistikos tyrimai rodo, jog asmenų, kurie įsitraukia į panašią veiklą gyvenimo patirtį supa skurdas ir žalingos socialinės sąlygos.

Žmonės nėra nei geri, nei blogi… jie yra amžinai lekiantys ir besikeičiantys juos įtakojančių gyvenimo patirčių kūriniai. Žmogaus „kokybė“ (jei toks dalykas išvis egzistuoja) yra tiesiogiai susijusi su auklėjimu, tad ir su įsitikinimais, kurie jam buvo įteigti.

Į šią paprastą tikrovę buvo grubiai žiūrima pro pirštus, ir šiandien žmonės primityviai galvoja, jog konkurencija, godumas ir korupcija yra prigimtiniai žmogaus elgesio elementai, ir dėl to mums būtinai reikia kalėjimų, policijos, taip ir visos hierarchijos kontrolės sistemų, kad visuomenė galėtų susidoroti su šiais „polinkiais“. Tai yra visiškai nelogiška ir neteisinga.

Išvada – norint iš esmės pakeisti reikalus į gerąją pusę, reikia ieškoti pagrindinių, esminių priežasčių. Dabartinė mūsų visuomenės „baudžiamoji“ sistema yra pasenusi, nehumaniška ir neproduktyvi. Kuomet sugaunamas serijinis žudikas, dauguma žmonių šokinėja iš džiaugsmo ir šaukia, kad tas žmogus būtų nužudytas. Turėtų būti atvirkščiai. Išties blaiviai mąstanti visuomenė, kuri supranta, kas mes esame ir kaip suformuotos mūsų vertybės, priimtų tą asmenį ir stengtųsi suvokti jo ar jos žiaurių veiksmų priežastis. Tuomet surinkta informacija pasiektų tyrimų skyrių, kuris išsiaiškintų, kaip užkirsti kelią panašiems įvykiams pasitelkiant švietimą.

Metas užkirsti kelią šioms prieštaringoms, nelogiškoms idėjomis. Metas formuoti visiškai naują požiūrį į visuomenę, remiantis šiuolaikinėmis žiniomis. Deja, šiandieninė visuomenė vis dar daugiausiai remiasi pasenusiais, prietarais paremtais sprendimais.

Taip pat svarbu pabrėžti, jog nėra jokių utopijų, ir jokios pabaigos. Visi įrodymai rodo, jog visuose lygmenyse egzistuoja amžini pokyčiai. Tai reiškia, jog veiksmai, kuriuos mes atliekame kasdieniniame gyvenime, ir yra tai, kas formuoja ir kuria tą socialinę sistemą, kurią turime. Tačiau paradoksas – tie patys aplinkos veiksniai formuoja mūsų požiūrius, tad taip pat ir pasaulėžiūrą. Vadinasi, išties kažką pakeisti galima ne vien tik keičiant savo asmeninius įsitikinimus bei sprendimus, tačiau taip pat ir keičiant socialines struktūras, kurios šiuos įsitikinimus bei sprendimus įtakoja.

Tradiciniai protestai ir politiniai judėjimai beveik neturi jokio ilgalaikio poveikio aukščiausioms galios struktūroms. Mums reikia išsilaisvinti iš šių „nustatytų maištavimo būdų“ ir pasitelkti daug galingesnį metodą:

Mes nustosime remti sistemą bei tuo pačiu propaguosime mokslą, taiką, vienybę ir gailestingumą. Mes negalime „kovoti su sistema“. Neapykanta, pyktis ir „karinis“ mąstymas yra nevykę būdai pokyčiams pasiekti, kadangi jie skatina tas pačias priemones, kurias korumpuotos, nusistovėjusios galios struktūros naudoja išsaugoti kontrolei.

Iškreipimas ir Sąstingis:

Kuomet suprasime, jog visos sistemos yra Išsiskiriančios ir nuolat evoliucionuoja, taip pat priimsime, jog mes Simbiotiškai susiję su gamta ir vienas kitu pačiais paprasčiausiais, o kartu ir sudėtingais būdais, pagaliau suvoksime, jog kaip individai galime būti tik tiek sąžiningi ir dori, kiek dora yra visa likusi visuomenė, mes tuomet pamatysime, kokios iškreiptos ir atsilikusios yra mūsų socialinės nuostatos, ir jog jų saugojimas yra pagrindinė mūsų socialinio nestabilumo priežastis. Pavyzdžiui, piniginė sistema ilgai buvo laikoma teigiama jėga visuomenėje dėl jos tariamo gebėjimo skatinti žmones bei greitinti progresą. Tačiau iš tikro piniginė sistema tapo susiskaldymo ir totalitarinio valdymo varikliu.

Tai yra aukščiausia „skaldyk ir valdyk“ forma, kadangi jos pačios esminės idėjos yra: 1) Mes turime kovoti vienas su kitu tam, kad išgyventume. 2) Žmonės turi gauti „paskatinimą“ tam, kad padarytų ką nors prasmingo.

Jei kalbant apie 1-ąjį punktą (turime kovoti vienas su kitu tam, kad išgyventume), šis „konkurencijos“ bruožas garantuoja korupciją visuose visuomenės sluosniuose, remiantis „mūsų prieš juos“ principu. Daug kas ginčijasi, jog „laisvosios rinkos“ sistema yra gera, tačiau šiais laikais ji yra korumpuota dėl prastos politikos, favoritizmo, subsidijų ir t.t. Žmonės mano, jog jei bus leidžiama egzistuoti „tikrai“ laisvosios rinkos sistemai, tuomet viskas būtų gerai. Tačiau tai, ką matote šiandien ir yra tikroji laisvosios rinkos sistema, su visa savo korupcija ir konkurenciniu pranašumu. Jokie įstatymai nesustabdys naudojimosi viešai neatskleista informacija, sąmokslų, monopolijos, darbuotojų išnaudojimo, taršos, planuoto produkcijos senėjimo ir pan. Tai yra būtent tie dalykai, kuriuos kuria konkurencija paremta sistema, kadangi ji yra paremta naudojimusi kitais dėl pelno. Be pabaigos.

Mes turime pradėti keistis – iš šių varžančių idealų judėti link sistemos, kuri sukurta remti žmones, o ne versti juos kovoti vieniems prieš kitus tam, kad išgyventų. Kalbant apie antrąjį punktą (žmonėms reikia „paskatinimo“, kad jie nuveiktų ką nors prasmingo), tai yra labai liūdnas ir iš esmės ypatingai negatyvus požiūris į žmones. Absurdiška galvoti, jog žmogus turi būti „struktūriškai motyvuotas“ arba kitaip tariant, „priverstas“ kažką padaryti. Prisimink tuos laikus, kuomet tu buvai vaikas, ir net nežinojai, kas yra pinigai. Tu žaidei, smalsavai ir nuveikei daug įvairių dalykų… Kodėl? Dėl to, kad norėjai.

Tačiau laikui bėgant, mūsų santvarkoje šis natūralus smalsumas ir savimotyvacija iš žmonių atimami, ir jie yra priversti pritapti prie specializuotos, į skyrius suskirstytos, kone jau iš anksto nustatytos darbo sistemos tam, kad išgyventų. Dėl šių priverstinių įsipareigojimų žmogaus viduje tai dažnai sukelia natūralų pasipriešinimą – dėl to mes sugalvojome atskirti „laisvalaikį“ nuo „darbo“. Tinginystė, kurios egzistavimu tiki piniginės sistemos gynėjai (tie, kurie teigia, jog sistema skatina iniciatyvą), to nepripažįsta. Tikroje visuomenėje žmonės siektų savo natūralių polinkių ir veiktų tam, kad galėtų prisidėti prie visuomeninės veiklos – ne dėl to, kad jiems už tai „moka“, o dėl to, kad jie yra sąmoningi ir suvokia, jog padėdami visuomenei jie tiek pat padeda sau, kiek ir kitiems. Tai yra aukštesnė sąmoningumo būsena, kurią tikimės skleisti. Tavo atlygis už pagalbą visuomenei yra tos visuomenės gerovė, kuri, savo ruožtu, palaiko ir tavo gerovę.

Jei žiūrėsime tiesiai šviesiai, svarbu suprasti, jog mūsų pasaulis yra neabejotinai valdomas mažos grupelės dominuojančių vyrų, užimančių aukštus postus institucijose, kurios turi daugiausiai įtakos visuomenėje – versle bei finansuose. Valdžios institucijos yra išvien su korporacijomis bei bankais. „Gyvybės kraujas“ yra pinigai, kurie iš tiesų tėra iliuzija, turinti labai nedaug tiesioginio ryšio su visuomene, ir tarnauja kaip įrankis manipuliacijai ir nesutarimams socialinėje organizacijoje, kuri užtikrina elitizmą, nusikalstamumą, karą bei socialinių sluoksnių sistemą.

Nuolatos žmonėms yra mokoma, jog žmogaus vertę kuria tai, ar jie yra „normalūs“. Ši „normalumo“ būsena yra tiesiogiai susijusi su dominuojančiomis pačios visuomenės vertybėmis. Taigi, tie, kurie priima ir palaiko socialinės sistemos požiūrį, yra laikomi „normaliais“, o tie, kurie nesutinka, yra laikomi „nenormaliais“, arba net „naikinančiais“. Ar tai būtų unikalios socialinės tradicijos dogma, ar taikstymasis su pasaulyje įsitvirtinusia religija, esmė yra ta pati: intelektualinis materializmas.

Kuomet palaipsniui suvokiame, jog mūsų žinios, kaip ir nuostatos, nuolat tobulėja, matome, jog bet kokia įsitikinimų sistema, kuri tvirtina nenuginčytinai „žinanti“ viską, yra klaidinga. Religija, kurios pagrindas yra tikėjimas, yra didžiausia šio iškreipto požiūrio skleidėja, kadangi ji tvirtina viską žinanti apie pačias sudėtingiausias ir sunkiausiai suprantamas žmonijos paslaptis, ko paprasčiausiai neįmanoma padaryti išsiskiriančioje visatoje.

Be to, tuomet galima suprasti, jog žmonės, kurie buvo mokomi visiškai priimti valstybinių galios struktūrų iškeliamas nekintančias sampratas, yra tokie pat pavojingi, kaip ir pačios struktūros, kadangi šitaip jie tampa „Status Quo sergėtojais-apsišaukėliais“. Tai galima pritaikyti kiekvienai sistemai, o ypač politinei, finansinei ir religinei. Kadangi žmonių tapatiškumas pradeda sietis su šalies, religijos ar verslo etikos doktrinomis, žmogui dažnai pasidaro labai sunku keistis, kadangi jo arba jos tapatumas buvo susieta su tomis ideologijomis, kurios buvo jam ar jai primestos.

Tad jie saugo savo organizacijos doktriną – tam, kad paprasčiausiai išsaugotų savo sąžiningumą, kaip jį patys supranta.

Mes turime išsilaisvinti iš šio rato, kadangi jis stabdo mūsų augimą – ne vien kaip atskirų individų, bet ir kaip visuomenės.