Trumpa apžvalga

Sklandžios socialinės permainos įmanomos tik susiklosčius dviems būtinoms aplinkybėms. Pirmiausia, švietimo ir auklėjimo pagalba turime atnaujinti žmonių vertybes, kurios savo ruožtu susideda iš mūsų tikėjimo ir supratimo. Antra, būtina sukurti tokią aplinką, kuri palaikytų naująją pasaulėžiūrą. Veiksnys, nulemiantis žmogaus elgesio modelį, yra žmogaus vertybių sistemos sąveika su jo aplinka.

Pavyzdžiui, „moralė“ mūsų kultūroje yra tik reliatyvi samprata, nes visa socialinė sistema skatina konkurenciją ir savanaudiškumą. Šis dėsnis ne tik veda link amoralaus elgesio, jis tiesiogiai jį kuria. Esmė tame, kad būtent nedorovingumas yra šiuolaikinės visuomenės pagrindas. Žmonės to nepastebi, nes laiko tokius dalykus normaliais. Ir tai visiškai suprantama, nes pati sistema tą skatina.

Suvokę visa tai, mes suprantame kaip klaidinga ir subjektyvu yra skirstyti žmones į gerus ir blogus. Ši pasenusi dogma – „jie“ ir „mes“ – iš tiesų nėra empiriškai pagrįsta. Pavyzdžiui, daugybė žmonių nuolat kalba apie „Naująją pasaulio santvarką“ (The New World Order) ir apie visagalį elitą, kuris įvairiais būdais manipuliuodamas visuomene siekia užvaldyti pasaulį.

Žinoma, tame yra šiek tiek tiesos.

Bet didžiausia klaida yra tame, kad nepastebima, jog tikroji problema nėra „elitas“. Problema yra tokių reiškinių atsiradimo tendencija.

Jeigu mes pašalintumėme visus žmonės, turinčius milžiniškus turtus ir valdžią, būtų tik laiko klausimas, kada juos pakeistų kita žmonių grupė.

Problema yra ne konkrečios grupės, ar žmonės „viršuje“. Problema yra sąlygos, vertybės ir kultūra prie, kurių jie buvo pratinami ir kurios jiems buvo nuolat grūdamos. Žinoma, daugelis nesutiktų su šiuo teigimu, sakydami, jog visa tai – žmogiškoji prigimtis, kuri sukelia poreikį varžytis su kitais, tapti pranašesniais už juos. Iš tiesų, faktai rodo ką kita. Gimęs žmogus yra lyg „baltas popieriaus lapas“ ir tai, kuo jis taps vėliau, priklauso tik nuo aplinkos sąlygų, visuomenės ir jo išgyvenamų potyrių. Būtent šie veiksniai ir lemia mūsų elgesį. Visuomenė, kultūra ir tinkamas auklėjimas – štai pirminės priežastys, ir tik pakeitę jas galėsime pakeisti standartinę žmogaus elgesio formą. Kam nors tai gali atrodyti neįgyvendinama užduotis, bet tai yra vienintelis būdas pakeisti mūsų pasaulį į geresnę pusę.

Mes galime ir toliau traiškyti iš po šaldytuvo ropojančias skruzdėles, tačiau kol neišimsime iš jo sugedusio maisto, skruzdės ropos ir toliau.

Galvodami apie stabilumą dažniausiai turime omenyje ilgaamžiškumą, patvarumą ir pagarbą aplinkai. Apskritai stabilumas išlaikomas tik tada, kai kreipiamas dėmesys ir į ateities gerovę. Tačiau ši idėja nėra skirta vien fiziniam, materialiam pasauliui – ji taip pat tinka ir mąstymui, tikėjimui, žmonių veiksmams ir visuomenei bendrai.

Jei pusiausvyra nėra palaikoma, atsiranda nukrypęs nuo pusiausvyros neigiamas efektas, kuris laikui bėgant neigiamai paveikia žmogų, visuomenę ir/arba aplinką. Klasikinis pavyzdys būtų mūsų dabartinis naftos naudojimas energijos išgavimui. Tai galima laikyti pusiausvyrą griaunančiu veiksniu, nes naftos ištekliai neatsinaujina, o jų deginimas kenkia aplinkai. Bet kokie veiksmai, negrįžtamai eikvojantys šaltinius ir sukeliantys ilgalaikę aplinkos taršą, yra stabilumą griaunantys veiksmai.

Šitaip ir kompanijos, kurios išskiria didelį kiekį nuodingų atliekų ir teršia aplinką, prisideda prie pusiausvyros griovimo, nepriklausomai nuo to, ką jos gamina.

Taip pat, jei medžiagos ar žinios naudojamos tam tikro produkto gamybai nėra aukščiausios kokybės, labai dažnai to produkto kaip visumos kokybė irgi yra nepataisomai pažeista, o tai galiausiai lemia didesnį atliekų kiekį, kai produktas sugenda arba susidėvi. Šiandieninėje pelno sistemoje, didžioji dalis gaminamų produktų nėra aukščiausios kokybės vien dėl to, kad būtų galimybė konkuruoti rinkoje. Kitaip tariant, jeigu dvi kompanijos konkuruoja tarpusavyje, gamindamos tam tikrą produktą, abiems reikės tam tikros strategijos, naudojant medžiagas bei kuriant dizainą, o to proceso metu, kad produktas taptų lengvai įperkamas, dažnai paaukojama jo kokybė. Viso to rezultatas: produktas, kuris sugenda arba sulūžta daug greičiau už tą, kuris būtų pagamintas pagal visus reikalavimus ir iš geriausios kokybės medžiagų.

Tai mūsų sistemoje vyksta dėl dviejų priežasčių:
1. Jeigu kompanija naudotų patį geriausią dizainą ir pačias geriausias medžiagas, jų gamybos kaštai labai išaugtų ir atsirastų grėsmė neįveikti konkurencijos;
2. Jeigu produktai būtų gaminami taip, kad išsilaikytų ilgesnį laiką, žmonėms nebūtų reikalo dažnai jų pakeisti, atnaujinti arba taisyti, tad didžioji dauguma pajamų ir darbo vietų būtų prarasta, o tai sulėtintų ekonomiką.

Tai, žinoma, savaime griauna pusiausvyrą, nes vidinis ekonomikos neveiksmingumas galiausiai sukuria nereikalingą įvairovę, atliekas ir taršą.

Ir tai mus priveda prie nestabilių ideologijų.

Nestabili ideologija yra ta, kuri iš prigimties priveda žmogų arba grupę prie pusiausvyrą griaunančių veiksmų. Pavyzdžiui, priežastis, dėl kurios gamykla naudoja prastas medžiagas, kurdama neilgaamžiškus produktus, tuo pačiu sukurdama didelį kiekį atliekų, yra didžiulės jėgos, vadinamos monetarine arba pelno sistema, pasekmė. Pelno sistemoje neegzistuoja atlygis už ilgaamžiškumą, nes sistema yra sukurta remiantis konkurencijos ir atkūrimo pagrindu. Tokiomis aplinkybėmis, ilgaamžiškumas visuomet atsiduria antroje vietoje po pelno, nes kompanijos išlikimas remiasi pelnu, o pelnas yra paremtas kaštų mažinimu ir pajamų didinimu. Taigi, tokie pusiausvyrą griaunantys veiksmai egzistuoja visose industrijose ir yra klaidos, esančios pačioje ideologinėjė ekonomikos struktūroje, rezultatas.

Teoriškai, daugelis sutiktų, kad resursų perteklius ir aukščiausios kokybės produktai, gaminami iš ilgaamžiškų medžiagų, tam, kad vyrautų pusiausvyra ir maksimalus ilgaamžiškumas, yra geri dalykai. Tačiau šios idėjos neatsiperka šiuolaikinėje pinigų sistemoje. Atsiperka tik deficitas. Deficitas ir suplanuotas susidėvėjimas atsiperka per trumpą laikotarpį, nes tai skatina apyvartą ir pelną bei tuo pačiu sukuria daugiau darbo vietų. Deja, ši trumpalaikė nauda sukelia ilgalaikę destrukciją.

„Laisvos rinkos sistema“, kartu su visais kitais pogrupiais kaip komunizmas, socializmas ir fašizmas, yra ilgaamžiškumui prieštaraujanti ideologija, kadangi į ją integruotas polinkis į aplinkos ir visuomenės išnaudojimą. Kad būtų šiek tiek aiškiau: pasaulis, kuris pats su savimi konkuruoja dėl darbo, išteklių ir išlikimo, yra savaime neilgaamžiškas, nes jame trūksta socialinio sąmoningumo.

Tad kokia gi yra ilgaamžiškumo ideologija?

Nors žmonijai besivystant šis klausimas nuolat sulauks naujų atsakymų, šiandien mes turime „mokslinio metodo“ sąvoką. Paprastai kalbant, „mokslinis metodas“ yra tyrimo procesas, kuris pačiais moderniausiais mokymosi, matavimų, bandymų ir eksperimentavimo metodais pademonstruoja tam tikro supratimo ar galimo tam tikros problemos sprendimo pagrįstumą.

Puikiu pavyzdžiu galėtų būti problema su automobiliu. Jeigu jūsų automobilis neužsiveda, jūs remdamiesi logika mąstysite tam, kad surastumėte problemos šaltinį. Logika jūsų dėmesį turbūt pirmiausiai sutelktų ties klausimu, kiek benzino yra automobilyje, o vėliau keliautų link užvedimo mechanizmo ir t.t. Tai – mokslinis metodas, naudojamas problemai spręsti. Ne mokslinis metodas tokios problemos sprendimui būtų priskirtas „neracionalumo“ kategorijai. Pavyzdžiui, jeigu jūsų automobilis neužsiveda, būtų neracionalu imti ieškoti problemos padangose, nes padangos greičiausiai neturi nieko bendro su mechanizmu, dėl kurio kilo problema.

Deja, mūsų požiūris į socialinius veiksnius dažniausiai yra nelogiškas arba jam trūksta metodologijos. Tas požiūris remiasi tradicija, prietarais ir pasenusiais sprendimų metodais. Mokslinis požiūris į visuomenę, paremtas logika ir protu, kurie padeda reaguoti ir įvertinti socialines problemas, savaime atvestų mus prie stabilumo, nes toks požiūris neleidžia praleisti nė vieno problemos aspekto. Kitais žodžiais tariant, mums reikia nustoti žvelgti į pasaulį per praeityje sukurtų sistemų ir ideologijų akidangčius ir pradėti žiūrėti plačiausiu ir nešališkiausiu įmanomu būdu. Vienintelė priemonė, remianti tokį požiūrį, yra mokslas, o mokslo dovanos jau įrodė nenuginčyjamą savo pagrįstumą. Todėl atėjo laikas pasinaudoti moksliniais metodais, kuriant požiūrį į visuomenę.

Pažvelgę į šiuolaikinius visuomenės veikimo būdus matome, kaip smarkiai yra apleistas sveikas protas, logika ir mokslo pritaikymas. Mūsų ekonominės struktūros yra paremtos mainais ir verte, o tai turi mažai ką bendro su tikraisiais ištekliais ir realybe.

Religija ir toliau skleidžia savo pažiūras, kurias jau seniai paneigė progresuojantis mokslas. Mūsų darbo sistema yra sutverta taip, kad žmonės būtų „įdarbinti“ idant užsidirbtų pinigų pragyvenimui, nors tikrasis šios sistemos indėlis į visuomenę yra labai abejotinas, nes „darbai“ dažnai egizistuoja vien tam, kad užimtų žmones „kažkokia veikla“, kad jie galėtų gyventi ir palaikyti ekonominę struktūrą. Tai yra žmogaus gyvenimo švaistymas…

Yra daugybė aspektų, rodančių, kad dabartinės mūsų visuomenės institucijos nėra stabilios. Apibendrinant – mūsų gyvenimas žemėje turi turėti pagrindą, kuriuo remtųsi visi veiksmai. Tas pagrindas turėtų būti kiek įmanoma empiriškesnis, o ne paremtas nuomone ar projektu. Iš mokslinės perspektyvos mes matome, kad ištekliai ir žmogaus sumanumas yra patys vertingiausi dalykai, kuriuos turime. Žmogiškasis intelektas ir sąmoningumas, kartu su apgalvotu žemės išteklių tvarkymu ir panaudojimu, yra du vieninteliai svarbūs dalykai. Visa kita remiasi būtent jais. Taigi, mes turime pradėti naują pasaulėžiūrą, kuri maksimaliai išnaudotų švietimą ir technologijų bei išteklių panaudojimą.

Kol tai nebus padaryta, stabilumui grės pavojus. Tai yra projekto „Venus“ ir „Zeitgeist“ judėjimo tikslas.

Psichologija dažnai apibūdinama kaip „mokslas, nagrinėjantis psichikos procesus ir elgesį“.

Iš esmės, šiuo metu dominuoja dvi mąstymo mokyklos – genetikai ir bihevioristai; senas įsitikinimas „gamta prieš auklėjimą“.

Genetikai linkę manyti, kad žmogaus elgesį lemia paveldimumas ir instinktai. Dažnai naujienose pranešama apie tyrimus, kuriais tvirtinama radus „genetinį polinkį“ palaikyti vieną ar kitą politinę kryptį ar rūkyti cigaretes. Tai palaiko pasaulėžiūrą, kad, viena vertus, elgiamės įgimtai, kita vertus, net subtiliausi elgesio niuansai, pavyzdžiui, polinkis į žalingus įpročius, yra nulemti genetikos ar instinktų.

Tačiau bihevioristai mano, kad žmogus, atsižvelgiant į jo padėtį aplinkoje, nuolat patiria jos įtaką. Todėl žmogaus veiksmai kyla iš patirties ar suformuoto mąstymo, o šie pagrįsti išmoktu supratimu. Taigi veiksmo ir įsitikinimo mechanizmas yra išmokstamas, o ne įgimtas ar instinktyvus.

Kas svarbiau? Akivaizdu, kad tam tikru atveju abu požiūriai yra svarbūs. Vienu atveju, mūsų išgyvenimo ir reprodukcijos svarba yra paveldėta/susijusi su genais, nes ji tiesiogiai siejasi su išgyvenimo principais. Tačiau priemonės, kuriomis bandoma išlikti, yra visiškai pagrįstos socialinės aplinkos poveikiu. Jei asmuo užauga nepritekliuje, skurde, turi ribotas darbo galimybes, jis, siekdamas išgyventi, bus labiau linkęs užsiimti nelegalia veikla, negu, tarkime, vidurinės klasės atstovas, kurio pagrindiniai poreikiai yra patenkinti.

Ir atvirkščiai, jei asmuo užaugo turtingoje elito šeimoje, kurioje formuojamas mąstymas, kad jo turtas ir klasė yra statuso simbolis, jis gali dažniau išnaudoti jam dirbančius asmenis ar vykdyti neteisėtą veiklą, kad patvirtintų, jo manymu, tikrąjį savo identitetą ir išdidumą dėl socialinės padėties.

Esmė ta, kad 99% mūsų veiksmų iš tikrųjų lemia aplinkos sąlygos ir tai kiekvienąkart įrodoma visais kruopščiai atliktais elgesio tyrimais.

Žmonės tampa alkoholikais ne todėl, kad turi genetinį polinkį, bet dėl tėvų ar draugų įtakos. Jei užgauliosite vaiką, didelė tikimybė, kad paaugęs jis užgaulios kitus vaikus. Kai žiniasklaida skatina tam tikrą supratimą, kad ir apie terorizmą, visuomenė yra verčiama tikėti, kad tai yra tiesa, nepaisant tikrosios situacijos. Faktas tas, kad mes esame besiformuojantys, pažeidžiami organizmai ir visada tam tikru laipsniu patiriame kitų įtaką bei keičiamės.

Tą laipsnį daugiausia lemia socialinis ir ideologinis tapatumas, kuris, daugelio manymu, yra nekintamas. Taip mąstant atsiranda paralyžius, nes gamtoje nėra nieko, kas patvirtintų išvadą, kad bet kas, apie ką šiandien galvojame, nepasens ateityje, tačiau vienas dalykas, apie kurį galime kalbėti su šiokiu tokiu pasitikėjimu, yra tai, kad visi elementai gamtoje yra besiformuojantys. Mūsų pasaulyje tapatinimasis su nustatytais susitarimais dėl kažkieno integracijos į visuomenę yra pavojingai iškreiptas, nes žmogaus klaidos suprantamos kaip silpnybė. Tai, žinoma, yra absurdas, nes klaidos parodo, kaip yra mokomasi, ir tai neturėtų būti gąsdinanti aplinkybė.

Kartą Fritzas Pearlsas pasakė: „Žmonių rūšis yra vienintelė rūšis, turinti galimybę kištis į savo augimą“. Tai yra svarbus suvokimas mūsų įsitikinimų sistemoms, nes, mūsų manymu, turime išlaikyti savo identitetą ir priešintis naujam, kintamam supratimui bei asmeniniam tobulėjimui.

Svarbiausios institucijos, kurios stengiasi išlaikyti šį paralyžių, yra teistinė religija ir piniginė sistema. Teistinė religija skatina statinį pasaulio vaizdą ir „tikėjimu“ pagrįstą supratimą, kuris atmeta logišką ir naują informaciją. Piniginė sistema (visose šalyse) pagrįsta konkurencija dėl darbo, taigi ir darbu dėl pinigų. Viskas paprasta – „konkurencinis pranašumas“ gali būti ilgalaikis tik jei išsaugoma sava padėtis, o savo padėties išsaugojimas ir savanaudiškumas lemia statiškas institucijas, kurios linkusios nesikeisti, nes kitaip kyla grėsmė tai bendrovei, valdžiai ir pan.

Tai yra nedarnu bei nestabilu.

Sociologija dažnai apibūdinama kaip „mokslas, tiriantis visuomenę; žmogaus socialinė sąveika“.

Šioje srityje nagrinėjamos socialinės struktūros – tiek pažintinės, tiek materialinės. Pažintinės socialinės struktūros pavyzdys yra valstybinė religinė institucija ir jos veiklos įtaka kolektyviniam supratimui. Pavyzdžiui, prieš abortus nusistatę krikščionys teigia, kad žmogaus gyvybė yra atskira gamtos dalis ir kad žudyti embrioną yra blogai. Tuo pat metu konkurencija pagrįstos piniginės sistemos šalininkai stengiasi populiarinti tokias idėjas, kaip ši – kad konkurencija yra pati produktyviausia socialinė veikla, kuria žmonės gali užsiimti.

Kita vertus, piniginės socialinės struktūros yra labai aiškios ir egzistuoja įmonių bei vyriausybių pavidalu, kurių kiekviena turi didelę įtaką visuomenei. Žinoma, visos piniginės socialinės struktūros priklauso pažinimo sričiai, nes jos visada pagrįstos ideologija.

Šiuo metu bendra sociologinė problema yra susijusi su „žmogaus prigimtimi“ ir jos poveikiu kolektyviniam supratimui. Pavyzdžiui, daugelis žmonių buvo mokomi, kad žmonės natūraliai konkuruoja vienas su kitu, o socialinis susiskaldymas ar hierarchija taip pat yra „natūralus žmogaus polinkis“.

Tačiau tai klaidingas supratimas.

Pažvelgę į liūtų gaują, pastebėtume socialinę hierarchiją ir daugeliu atvejų aršią konkurenciją dėl maisto. Dėl šio palyginimo žmonės ima manyti, jog tai taip pat natūraliai pasireiškia ir žmonių visuomenėje (karas, godumas, egoizmas ir t.t.). Tačiau lieka nepastebėta tai, kad kiekvienu atveju viską lemia aplinkos sąlygos, nes liūtų gauja gyvena kęsdami maisto stygių, jie neturi galimybės paspęsti spąstus, kad pagautų maisto, ir negauna jo kiekvieną kartą, kai išalksta. Jie turi medžioti ir kovoti vienas su kitu. Taip natūraliai kyla konkurencija, nes norėdami išgyventi liūtai PRIVALO būti agresyvūs su kitais gaujos nariais. Taip atsiranda hierarchija, nes stipriausi liūtai laimi daugiausia ir kartu įvairiais būdais stengiasi išlaikyti savo dominavimą.

Lygiai tas pats vyksta dabartinėje žmonių visuomenėje. Žmonės nuo pat savo egzistavimo pradžios nuolat patirdavo stygių. Tačiau laikui bėgant mes tapome vis labiau ir labiau „civilizuoti“, nes turime sugebėjimą kurti. Kitaip nei liūtai, žmonės sugeba kurti įrankius ir pradėti procesus, kuriais žmonės išlaisvinami nuo tam tikros ruošos ar problemų; taip sumažėja stygius.

Atsižvelgiant į šią „įžvalgą“, galima pastebėti, kad panaikinus stygių žmonių elgesys kardinaliai pasikeistų – neliktų konkurencijos, dominavimo ir visuomenės susiskaldymo. 
Taip pat ir pasenusiose ideologijose, neatlaikiusiose laiko patikrinimo, pvz., teistinėse religijose gyvuoja mitas, jog žmonės (visuomenė) yra sukurti tik tam tikru būdu. Pavyzdžiui, katalikų ideologijoje teigiama, kad žmonės „gimė su nuodėme“.

Tai absurdiška, senamadiška ir pagrįsta primityviu žmogaus elgesio supratimu.

Tiek Gandis, tiek Hitleris, gimę buvo labai panašūs, nes būtent aplinka formuoja žmogų ir kartu visuomenę (bei atvirkščiai).

Todėl tikrieji socialiniai pokyčiai įvyks tik tada, kai neliks sąlygų, dėl kurių atsiranda iškreipti elgesio modeliai, kuriais teršiamos mūsų visuomenės. Kalėjimais, policija ir įstatymais tik „gesinami gaisrai“ ir bėgant laikui padėtis, tiesą sakant, yra tik bloginama.

Galiausiai teks pertvarkyti mūsų kultūrą, kad žmogaus elgesys pasikeistų į gera.

Kai svarstome esamų socialinių struktūrų ir ideologijų tinkamumą mūsų visuomenei, pagrindinėmis institucijomis, atsakingomis už mūsų gyvenimo kokybę, dažnai laikome vyriausybes, politikus ir įmones. Tai, žinoma, yra tiesa, bet tik iki tam tikros ribos. Laikui bėgant žmonija ėmė vis labiau suprasti gamtą bei joje vykstančius procesus ir įgijo gebėjimų atkartoti visą jos kūrybinę šlovę.

To rezultatas – technologijos, kurių funkcionalumas skiria žmogų nuo kitų gyvybės rūšių. Mes turim galimybę kurti įvairiausiais būdais. Jei nenorime valyti kanalizacijos vamzdžių, galime sukurti mašiną, kuri tai padarytų už mus.

Pramonės amžiaus pradžioje daugelis žmonių dirbo gamyklose. Šiuo metu beveik 90% visų gamyklų yra automatizuotos. Žmonės buvo pakeisti mašinomis ir buvo sukurtas „dirbtinis“ paslaugų sektorius, skirtas darbo vietų trūkumui kompensuoti.

Tai labai pamokomas pavyzdys. Dėl automatizavimo nuolat mažėja žmonių, kaip darbo jėgos, poreikis. Tai nereiškia, kad bėgant laikui žmonės nebeturės ką veikti. Priešingai – pradėjus taikyti mašinas žmonės išsilaisvino nuo nemalonios veiklos ir jiems liko laiko užsiimti tuo, kuo jie nori. Taip pat svarbu paminėti, kad šiandienėje visuomenėje manoma, kad jei iš žmonių nebūtų nuolat „reikalaujama“ kažkuo užsiimti, jie taptų nieko neveikiančiais tinginiais. Tai yra visiška nesąmonė.

Laisvalaikio sąvoka yra piniginės sistemos išradimas, atsiradęs dėl slegiančių fašistinių įdarbinimo institucijų. Tingumas yra tam tikra šios sistemos atmetimo forma. Tai yra savybė, kuri atsiranda tik dėl nuolatinio spaudimo ir priverstinio darbo.

Tikroje visuomenėje „darbas“ ir „laisvalaikis“ būtų neatskiriami, nes žmonėms būtų leidžiama užsiimti tuo, kas jiems patiems atrodo svarbu. Pavyzdžiui, pažvelkite į vaiko smalsumą. Jis dar net nežino, kas yra pinigai! Ir ar jam reikia pinigų, kad eitų tyrinėti ir kurti? Ne, jis tuo asmeniškai domisi ir užsiima be jokio atlygio.

Beje, žmonės, visuomenei pateikę daugiausia naujovių – Einšteinas, Niutonas ar Galilėjus – siekė savo tikslų ne dėl piniginio atlygio, o todėl, kad norėjo. Pats veiklos ir atradimų procesas jau savaime buvo jų atlygis.

Taigi pinigai nėra joks stimulas, o taip manantieji turi pripažinti, kad žmonės iš prigimties yra tingūs ir paperkami. Iš tikrųjų tai yra dabartinės socialinės sistemos rezultatas.
Bet grįžkime prie technologijų. Supratome, kad mūsų gyvenimo kokybę ir galimybes labai pagerina sukurtos technologinės priemonės. Įvairiomis technologijomis nuo žoliapjovės iki širdies stimuliatoriaus gelbstimos gyvybės ir trumpinamas laikas, skirtas monotoniškiems, sudėtingiems ar net pavojingiems veiksmams. Jei galėtume atsitraukti pakankamai toli ir pažvelgti į viską iš šalies, taptų akivaizdu, kad svarbiausia yra technologinis progresas, o mūsų prioritetas kultūros srityje turėtų būti visuomenei naudingų technologijų, o ne ginklų vystymas.

Technologijų tobulėjimas vyksta dėl tam tikros minčių sekos ar proceso, kurį galima pavadinti moksliniu metodu. Karlas Saganas (Carl Sagan) kartą yra stebėjęsis, kad „visuomenė priima mokslo dovanas, bet atmeta jo metodus“.

Šis teiginys puikiai tinka šiuolaikinei visuomenei, kurioje niekaip nesugebama suvokti, kad mokslas nėra tik įrankis – jis reiškia beveik neribotas galimybes, pritaikomas įvairiausiais būdais, apie kuriuos daugelis net nesusimąstytų.

Atrodytų akivaizdu, kad taikant technologijas gerėja mūsų gyvenimas ir dėl jų žmonės tampa laisvesni materialiajame pasaulyje, taigi kodėl tai nėra pritaikoma visuomenei kaip visumai?

Mokslinis metodas yra nuolat taikomas atskiroms sistemoms, bet niekada nebuvo apmąstytos platesnės jo pritaikymo galimybės. Dažniausiai taip yra dėl per amžius nusistovėjusių prietarų, dėl kurių dogmatiškos, pasenusios ir perdėtai romantizuotos pasaulėžiūros nepavyksta įveikti moksline logika.

Jei turėtume galimybę iš naujo sukurti visuomenę, kokių veiksmų imtumėmės, kad ji būtų efektyviausia, darniausia ir humaniškiausia? Mūsų požiūris toks: savaime suprantama, negalime sukurti visuomenės nuo nulio, bet mintis yra aiški. Laikas nustoti mąstyti apie pinigines problemas bei apribojimus ir pradėti mąstyti apie plačiausias galimybes, kurias turime čia, pasaulyje.

Būtent taip mąstant ir buvo sukurta ištekliais pagrįstos ekonomikos (angl. Resource Based Economy) koncepcija. Projekte „Venus“ buvo ilgai dirbama su šia idėja. Jos esmė yra labai paprasta – turime tirti, saugoti ir maksimaliai išnaudoti planetos išteklius ir drauge pasiduoti atviram informaciniam bei technologiniam tobulėjimui.

Atrodytų, jog dvasingumas kiekvienam iš mūsų turi skirtingą prasmę. Tačiau paprastai jis apibrėžiamas maždaug taip: „Dvasingumas – tai prasmės ir tikslo pojūtis, savęs ir ryšio su kažkuo didingesniu už save pajautimas“.

Šiuo metu dvasingumas dažniausiai suprantamas tik kaip religija ir misticizmas. Teistinėje religijoje, kalbant apie dvasingumą, dažniausiai turimas omenyje „santykis su dievu arba dieviškuoju kūrėju“, o mistikai dvasingumu laiko ryšį su „antgamtine“ jėga. Taigi, beveik visada dvasingumas yra siejamas su tam tikro lygmens ryšiu, daugelyje požiūrių jis siejamas su žmogaus „vieta gyvenime“ ar „gyvenimo prasme“, kad ir kas tai būtų.

Kad ir kaip tai būtų subjektyvu, pradedame pastebėti šių požiūrių kaitą, nes socialinis progresas praskina kelią suvokimui ir šis atlaiko laiko patikrinimą. Gyvendami moderniaisiais laikais, turime galimybę pažvelgti toli į praeitį, pamatyti tai, ką mūsų protėviai laikė „tikru“ ir palyginti šias idėjas su šiuo metu turimomis žiniomis. Daugelis praeityje taikytų „dvasinių praktikų“ šiuo metu nebetaikomos, nes turime daugiau žinių ir geriau suprantame gamtos reiškinius. Puikus tokių nebeegzistuojančių praktikų pavyzdys – gyvūnų aukojimas tam tikriems tikslams. Tai retai nutinka šiais laikais, nes toks elgesys nepadeda pasiekti norimo tikslo. Šiais laikais žmonės retai šoka ir „lietaus šokius“, norėdami paveikti orą, nes suprantame, kas lemia oro kaitą, ir ritualinės apeigos nesuteikia jokio apčiuopiamo rezultato.

Panašiai ir su meldimusi dievui turint tam tikrą prašymą – statistiškai įrodyta, kad tai neturi įtakos rezultatui, jau nekalbant apie įrodymus, kad suasmeninto kūrėjo buvimas neturi mokslinio pagrindo. Dažnai ši „kūrėjo“ idėja kildinama iš istorinėje literatūroje pateikiamų hipotezių ir tradicijų.

Religijos, kaip institucijos, šaknys daugeliu atvejų glūdi neteisingame gyvenimo procesų suvokime. Pavyzdžiui, pateikiamas pasaulėvaizdis, pagal kurį žmogus yra kitame lygmenyje nei kiti gamtos gaivalai. Šis „dvasinis ego“ sukėlė ištisas kartas trunkančius dramatiškus konfliktus ne tik tarp žmonių, bet ir tarp mūsų bei aplinkos.

Vis dėlto bėgant laikui mokslas įrodė, kad žmogus paklūsta toms pačioms gamtos jėgoms, kaip ir visa kita. Sužinojome, kad mus sudaro tokie patys atomai, kaip ir medžius, paukščius bei kitas gyvybės formas. Taip pat sužinojome, kad negalime gyventi be gamtos gaivalų: mums reikia švaraus oro, kad galėtume kvėpuoti, maisto, kurį galėtume valgyti, saulės energijos ir t.t. Suvokę šį simbiotinį gyvenimo ryšį, pradedame matyti, kad mūsų ryšys su planeta yra itin gilus ir svarbus. Šio ryšio tarpininkas yra mokslas, nes būtent taikydami mokslinius metodus galime įžvelgti šiuos gamtos procesus, kad galėtume geriau suprasti savo vietą gyvybės sistemos visumoje.

Tai galima vadinti „dvasiniu“ pabudimu.

Šio mokslu įrodyto suvokimo esmė yra ta, kad žmonės niekuo nesiskiria nuo jokios kitos gamtos formos, o mūsų vientisumas yra svarbus tik kaip dalis aplinkos vientisumo, kuriam priklausome. Tai lemia visiškai kitokią „dvasinę“ pasaulėžiūrą, kurioje svarbiausia abipusės priklausomybės ir abipusio ryšio idėja.

Bendrai tariant, visos gyvybės tarpusavio ryšys yra nepaneigiamas ir būtent šio nuolatinio visiškos tarpusavio sąsajos „santykio“ visuomenė dar galutinai nesuvokė. Todėl mūsų elgesio ir suvokimo modeliai yra itin nutolę nuo pačios gamtos, todėl jie tampa destruktyvūs.

Gamta yra mūsų mokytoja, ir mūsų socialinės institucijos bei filosofijos turėtų būti pagrįstos šiuo pamatiniu ir nekintamu „dvasiniu“ suvokimu. Kuo greičiau šis dvasinis pabudimas plis, tuo visuomenė taps sąmoningesnė, taikesnė ir produktyvesnė.