Dešimt dogmų apie darbą

Kodėl pasaulyje plintanti neteisybė ir nestabilumas nesustiprina socialinio pasipriešinimo, o priešingai – platina dirbančiųjų konformizmą bei paklusnumą? Svarbiausia priežastis ta, kad esama sistema mums primeta daugybę besąlygiškų dogmų, pasmerkiančių mus pasyviam gyvenimui.

Visos religinės dogmos – tai autoriteto galia primetami teiginiai, kuriais tikima be jokių diskusijų. Dogmų negalima atmesti nerizikuojant, kad tavęs nepaskelbs eretiku, nepavers marginalu ir neprivers nutilti. Neoliberali kapitalistinė sistema irgi turi savas dogmas. Ji stipri, nes tomis dogmomis tiki patys dirbantieji. Tiesą sakant, paneigti šias dogmas, vadinasi, rasti sistemos achilo kulną. Štai kai kurios iš jų:

1. Verslininkai kuria darbo vietas

Verslininkai kuria tik tiek darbo vietų, kiek jiems būtina, jie jas kuria tik tada, kada jiems būtina, ir tik ten, kur jiems būtina. Kai darbo vietos nebeatitinka jų interesų, jos sunaikinamos.

Pagrindinis verslininkų tikslas – gauti kuo didesnį pelną. Geras pelno didinimo būdas – mažinti išlaidas. O geras būdas jas mažinti – mažinti dirbančiųjų skaičių bei kurti menkai apmokamas darbo vietas be socialinių garantijų. Žinoma, be darbo vietų nebus ir pelno, tačiau atiduoti darbo vietų kūrimą į verslininkų rankas tik dėl šios priežasties, tai tas pats, kaip įsileisti lapę į vištidę.

2. Geriau dirbti prastą darbą nei būti bedarbiu

Sutikti su tokiu teiginiu – reiškia vergų dalią laikyti geriausia, nes jie visada turėjo darbą. Bet kelias į vergovę – anaiptol ne geriausias bedarbystės problemos sprendimas.

Būtina pripažinti, kad pastangos spręsti bedarbystės problemą bloginant darbo sąlygas (vykdant prekarizaciją) yra nepriimtinos humanizmo ir etikos požiūriu. Tokiu būdu didinamas ne darbo vietų skaičius, o… pelnas, kada tą patį darbą atlieka mažiau darbuotojų, t.y. didinamas darbo krūvis ir mažinama darbo laiko kaina.

3. Bedarbystė – tai grynai asmeninė problema.

Bedarbystė – tai kapitalistinės sistemos vėžys, kurio išvengti neįmanoma. Kuo didesnis nedarbo lygis ir kuo daugiau žmonių dirba pablogintomis (prekarizuotomis) darbo sąlygomis, tuo geresnė dirva kapitalui augti ir vystytis. Taigi bedarbystė ne tiek asmeninė, kiek neišvengiama socialinė problema.

Paviršutiniškos priemonės, pvz., dirbančiųjų perkvalifikavimas, darbo paieškų motyvacijos skatinimas, reikalavimų, kuriuos kelia darbuotojai, mažinimas ir, pirmiausia, darbo sąlygų bloginimas (prekarizacija) neišspręs problemos, o priešingai, ją tik paaštrins. Ji atsirado ne todėl, kad žmonės nenori dirbti arba yra nepakankamai paruošti darbui. 95% atvejų to darbo arba nėra, arba darbo sąlygos visiškai nepriimtinos.

4. Solidarumas – tai praeities mitas. Išeitis tik viena– konkurencija

Mums sako, kad konkurencija – tai nuostabu, kad visi tie, kurie labiau stengiasi, turi teisę klestėti visų likusių sąskaita, kad tai ekonominio bei socialinio gyvenimo įstatymas. Tačiau bet kokia konkurencija su savo draugais sukelia priešiškus santykius su visais aplinkiniais. Dėl aršios konkurencijos savo drauguose, profsąjungos bičiuliuose ir kituose žmonėse įžvelgiame ne tuos, su kuriais būtų galima kartu ginti savo interesus, o pavojų tiems interesams.