Dešimt dogmų apie darbą

Solidarumas, pasitelkiamas sprendžiant bendras problemas, paverstas mitu. Demonstracijų ir streikų nėra, kiekvienas verda savo sultyse, skęsta beviltiškame egoizme, laikydamas visus kitus savo konkurentais. Ta kova darosi nuodinga, atsiranda vis daugiau neturtingų ir neapsaugotų, laikomų nepageidautinais asmenimis, valkatomis ir vagimis. Būtent juos mums pateikia kaip darbo vietų trūkumo priežastį, o ne kaip pasekmę. Vadovaudamiesi šia dogma, mes, vietoj to, kad susivienytume kovoje už bendrus mūsų interesus, su kiekviena diena vis labiau susipriešiname ir imame rietis tarpusavyje.

5. Darbas pablogintomis sąlygomis padeda stabilizuoti ekonomiką

Visiškai teisingai. Blogindamas darbo sąlygas, verslininkas mažiau kenčia nuo infliacijos, sumažina išlaidas nedarbo pašalpoms ir padidina savo įmonės pelną. Vienoje darbo vietoje versdamas dirbti kelis žmones po nepilną darbo dieną, jis tuo pačiu suskirsto įmonės darbuotojus į tuos, kurie turi garantuotą darbo vietą, ir tuos, kurie dirba pagal laikiną sutartį. Kadangi blogomis sąlygomis įdarbinama daugiau darbuotojų, oficialiai mažėja nedarbo lygis. Visa tai leidžia verslininkams investuoti daugiau lėšų ir tuo pačiu didinti gamybą.

Bet šis procesas turi ir kitą, darbininkišką pusę. Dirbant pablogintomis, negarantuotomis sąlygomis, viskas, kas suteikia verslininkui stabilumą, darbininkui reiškia nestabilumą. Kieno sąskaita kuriama visuomenė, kurioje tik nedaugelis gyvena gerai (ir su kiekviena diena vis geriau), o dauguma skursta nuolat didėjančios prekarizacijos sąlygomis.?

6. Kitos alternatyvos nėra

Tai dogma, kelianti didžiausią pavojų. Žiniasklaida mus įtikinėja, kad kitos išeities nėra, kad blogos darbo salygos yra neišvengiamos, kad tai geriausias kelias žengiant visiško užimtumo link. Štai kodėl mes, patekę į verslininkų rankas, jaučiamės vis bejėgiškesni ir pakenčiame bet kokią neteisybę. Šita dogma įteigia dirbantiesiems skeptišką požiūrį į jų darbo teises ir skatina visiškai atsisakyti teisėtų protestų.

Tuo pat metu verslininkas jaučiasi vis stipresnis ir tampa visagaliu ponu. Svarbiausia, kad dirbantieji netenka valios, juos priverčia priimti viską, ką jiems primeta. Jiė mano esą visiški beteisiai, o jei ir turi kokių teisių, tai jomis geriau nesinaudoti – vis tiek pralaimėsi.

Arba mes kiekvienas atskirai ir kolektyviai atmesime šią dogmą, arba būsime pasmerkti stiprinti savo nelaimių pamatus.