Konkurencija ar bendradarbiavimas?

Štai kur klausimas. Pasamprotausiu truputį apie tai. Per tris psichologijos kursus teko susipažinti su nemaža dalimi literatūros – su daugybe straipsnių, įvairių psichologijos „grandų“ darbais, įvairiomis psichologijos mokyklomis ar judėjimais. Tačiau paraleliai mane itin domina visuomenės procesai – kaip visuomenė formuoja individą ir kaip individas savo ruožtu daro įtaką visuomenei. Ar apskritai vyksta kokie nors kaitos procesai? Jei vyksta, tai kokie? Kokia kryptimi? Literatūros daugiau nei įmanoma aprėpti, ypač kai tenka mokytis ir nėra itin daug laiko privalomai literatūrai, o ką bekalbėti apie papildomą. Šioje „pamąstymų serijoje“ pateiksiu savo nuomonę vienu iš klausimų – konkurencijos ir bendradarbiavimo, individualumo ir bendruomeniškumo. Tai nebus išsami studija, nes tam reikia daug laiko ir kai pradedu ieškoti išnašų, tai suprantu, kad nieko neparašysiu ir nieko neperskaitysiu – nes tai tas patenka į rankas, ten geros idėjos, tai vieną knygą skaitau, tada kitą pamatau ir taip jau nuplaukė ne vienas galimas straipsnelis. Ilgai nevyniojus į vatą – apie viską nuo pradžių.

Paskutiniu metu dažniausiai tenka išgirsti tokius dalykus – reikia siekti karjeros (lipimas karjeros laiptais a.k.a. lipimas per kitų galvas), valytojos, kasininkės mažoje parduotuvėje ar pardavėjos prie stendo darbui reikalauja aukštesniojo arba aukštojo išsilavinimo (a.k.a. išsipisinėjimas), reikia konkuruoti – jei ne tu paimsi darbą, kažkas kitas jį dirbs. Todėl dailiname savo reziumė iš visų pusių, per darbo interviu lendame į šiknas tik tam, kad „šefo“ draugų draugas gautų tą darbą. Univere kova dėl stipendijos – pas mus nėra didelio bendradarbiavimo, didžioji dalis žmonių kiekvienas už save – kol jo neliečia, tai nepakels šiknos dėl kitų. Dirbi pamaininį darbą ir savo artimą žmogų pamatai tik naktį (kol kas dar nesusidūriau, bet mano aplinkoje ne vienas toks žmogus). Reikia geresnio pažymio, nes stojant į magistrantūrą niekas neatsižvelgs į tavo papildomas žinias, į tavo pasišventimą, o tik į pažymius – vadinasi tavo draugai yra tavo konkurentai, nes gali sutrukdyti tau patekti į nemokamą vietą. Ir tai mane taip pykdo. O dar išgirstu tokių minčių – bet juk žmogus yra konkurencingas iš prigimties, jam reikia kovoti, pasirodyti geresniu už kitus, būti geresniu už kaimyną. Aš turiu kažkokią idėją – ar aš ją atiduosiu už dyką? Tiesiog pasakysiu savo darbe kolegai – nueik pas bosą ir patark tą ir tą padaryti – gal pakilsi karjeros laiptais? No, Sir. Slapta pats nusliūkinsi pas bosą, pasakysi, kad tavo kolega daug ko nepastebi, kad tu turi idėją, kuri pakeistų visą firmos „gyvenimą“ ir atneštų nenusakomai didelį pelną. Tai tik pavyzdžiai, bet esame priversti nuolat suktis šitoje Piniginės sistemos mėsmalėje. O ar pagalvojate, kad jūs gavę darbą galbūt atėmėte jį iš penkių vaikų tėvo ar motinos? Kad lipdami per galvas griaunate kitų žmonių gyvenimus? Heh, pažįstu žmonių, kuriems tai teikia malonumą. Ir ant kiekvieno kampo mums teigia, kad taip yra, tai normali tvarka, išgyvena stipriausieji, a man‘s gotta do what a man‘s gotta do, ar ne? Nes juk ir MAN reikia gyventi. MAN reikia susimokėti už nuomą, už maistą, išlaikyti vaikus, apsirengti ir t.t. Sako, kad žmogui būtina dirbti. Kitaip jis aptings, nieko nebedarys, nebus jokio augimo. Bet žinot ką aš jums pasakysiu? Visa tai yra melas. Bullshit. B-U-L-L-S-H-I-T. Tai nėra žmogaus prigimtis. Apskritai apie žmogaus prigimtį tiek samprotaujama, tarsi jau visi viską žinotų – atskleisiu mažytę paslaptį – apie žmogaus prigimtį iš esmės nieko nėra žinoma, tyrimai atskleidžia tik kruopelytę visko – ir visada patvirtina tyrėjo lūkesčius. Beskaitydama mokslinius straipsnius patebėjau tokią tendenciją, kad visuose straipsniuose iškeltos hipotezės dažniausiai patvirtinamos. Taip gauni kelis straipsnius tiriančius tą patį reiškinį, bet su skirtingomis išvadomis. Vienas straipsnis sako „viskas gerai“, o kitas sako „viskas blogai“. Nepatvirtintų hipotezių tyrimai spausdinami pagrinde tik tada, kai taip įkandama konkurentui – va, matai, kvaila tavo hipotezė. Bet juk rezultatų negavimas irgi yra rezultatas. O net ir per bakalaurinius bais jau negerai, jei nepasitvirtina tyrimo hipotezė. Jau ir metodika tada negera, imtis netinkama, instrumentas blogas. O gal iš tikro tam tikras reiškinys neegzistuoja? O ir šiaip dauguma tyrimų yra koreliaciniai. Tiems, kas nežino – koreliacija nerodo priežastingumo. Tik parodo, kad dalykai susiję. Bet nerodo koks reiškinys sukelia kurį. Yra ryšys. O koks ryšys? Bet dauguma tiki vienais ar kitais dalykais ir priima koreliacijas kaip priežastis. Heh, grįžtant prie temos, pabandysiu paaiškinti, kodėl manau, jos bendradarbiavimas gali išgelbėti pasaulį – ir žmones, ir kodėl dabartinė sistema yra ydinga ir, mano nuomone, kaip tik prieštarauja žmogaus prigimčiai.