Konkurencija ar bendradarbiavimas?

Dažnai girdžiu tokį sakinį – bet juk gamtoje gyvūnai konkuruoja tarpusavyje, tai natūrali gamtos tvarka. Matau keletą problemų šitame teiginyje. Pirma, žmonės yra linkę antropomorfizuoti (lygtais toks tas žodis) gamtą, t.y. gyvūnų santykius ir elgesį analizuoti per žmogiškąją prizmę. Tai neišvengiama – juk žmogus bet kokią info pirma perleidžia per save. Bet manau, kad tai ir yra esminė klaida – jie juk ne žmonės. Todėl negalime sakyti, kad jų elgesys vienoks ar kitoks, nes „konkurencija“ yra tik žmonių sugalvota sąvoka, kuria pavadinama vienokių ar kitokių elgesio apraiškų suma. Mes negalime pasakyti, kodėl gyvūnai elgiasi vienaip ar kitaip, mes nežinome tikrųjų motyvų, mes keliame tik hipotezes. Antra, gamtoje vyrauja harmonija. Kodėl? Todėl kad niekas nenueina veltui. Žolėdžiai valgo žolę, juos suvalgo mėsėdžiai, žolėdžio likučius maitėdos, likusi dalis sudūla ir tuo maitinasi bakterijos ir kiti mikroorganizmai, to dėka dirvožemyje yra mikrooelementų ir žolė gali vėl augti – niekas gamtoje nėra veltui – išmetama ar nepanaudojama. Kitas teiginys – išgyvena tik stipriausieji. Čia manau tiesiog blogai suprasta evoliucijos idėja, nes išgyvena ne stipriausieji, o geriausiai prisitaikę. O taikomasi yra prie aplinkos sąlygų. Padalinkime tos pačios rūšies paukščius į dvi dalis ir apgyvendinkime skirtingose salose – gausime dvi skirtingas paukščių rūšis. Liūtai nepjauna daugiau, nei gali suvalgyti. Antilopės niekada neįveikia visos žolės. Ir taip milijonus metų vykstant aplinkos, klimato pokyčiams vystėsi skirtingos gyvūnų rūšys, galinčios išgyventi esamomis sąlygomis. Ir tai ne konkurencija. Nes kiekvienos gyvos būtybės prigimtyje yra siekis išgyventi. Gyventi. Štai tikroji prigimtis. Ir skirtingi gyvūnai skirtingai prisitaikė, kad galėtų veikti pagal savo prigimtį – gyventi. Taigi kyla natūralus klausimas, kaip išgyveno žmonės kaip rūšis? Akivaizdžiai mes neturime nei didelių dantų, nei ilgų nagų, negalime labai greitai bėgioti, aukštai šokinėti ar skraidyti, neskleidžiame nuodų ir neturime tankaus kailio. Lengvas grobis priešams. Atsakymas vienas – išgyvenome tik todėl, kad tūkstančius metų mūsų protėviai būrėsi į grupes ir bendradarbiavo.

Visas žmogaus vystymasis vyko bendruomenėje. Vienas homo individas niekaip nebūtų išgyvenęs. Ir tik menką laiko tarpą evoliucijos požiūriu gyvename „konkurencingoje“ visuomenėje. Čia Hobsas pasakė „homo homini lupus est“ (nežinantiems – „žmogus žmogui vilkas“, bet manau, kad čia nuvertinami vilkai, nes jų bendruomenės yra itin stripriai organizuotos ir vilkai gina savo gaujos narius). Adleris teigia, kad visas žmogaus psichikos aparatas formavosi bendruomenėje (pvz., kalba nebūtų buvusi reikalinga, jei žmogus būtų pavienis gyvūnas). Iš esmės, galiu pasakyti, kad ir dabar „konkurencija“ yra tiktai mitas, kurį daugelis priėmė kaip neginčytiną tiesą. Kodėl? Pamėginsiu paaiškinti, kaip aš tai suprantu. Paimkime prekybos sritį. Gamintojams yra reikalingi pirkėjai. Pirkėjams yra reikalingi kažkas, kas pasiūlytų prekę. Mūsų piniginėje visuomenėje vieni be kitų neišgyventų nei vieni. Ir valdovams reikalingi darbuotojai, kurie neštų pinigus. Darbuotojams reikalingi pinigai. Ir t.t. Labai išsamiai nenagrinėsiu šio pavyzdžio,nes manau, kad viskas ir taip aišku. Pagrindinis dalykas, kurį reikia suprasti – savo neatsiejamumą nuo gamtos ir neatsiejamumą vienas nuo kito. Kaip mes darome įtaką gamtai, taip be jos mes negalėtume išgyventi. Taip pat mes darome įtaką vienas kitam ir vienas be kito negalėtume egzistuoti. Kaip pasakytų Adleris, nė vienas mūsų atradimas neturi reikšmės, jei to neįvertina ir tai nėra reikalinga kitiems. Bendrystės jausmas yra varomoji jėga (bendrystės jausmas – rūpinimasis kitais ir domėjimasis kitų gerove). Toks dalykas, kaip individualumas atsirado labai neseniai. Domintis PR istorija (šiuo klausimu siūlau pažiūrėti dokumentiką „The Century of the Self“) tampa aišku, kad individualumas buvo paverstas mada. Atsiradus masinei gamybai, visi turėjo panašius drabužius, automobilius, namai atrodė taip pat. Tada buvo imta priešintis masinei gamybai, pirkimo karštinei, vartotojiškumui – žmonės ėmė nebeprikti to, kas pagaminama, jie norėjo kažko kito. Kilo panika – ką daryti? Kaip elgtis su šiais naujais individais? Ir tada buvo sukurta tai, ko negalėjo nepirkti naujosios asmenybės, naujieji „individai“ (o iš esmės individas tereiškia grupės narį). Tai tapo mada – pirk šitą ir tai padės tau išreikšti savo nepakartojamą individualumą ir unikalumą. Piniginė sistema laimi vėl. Iš kitos pusės su visa individualumo raidos istorija mus supažindino prof.V.Radžvilas (esu jam labai dėkinga, nes jis padėjo pradėti sukti tinkama linkme). Ką tikrai supratau – tai nėra kažkas siektino. Siūlau pasidomėti.