Konkurencija ar bendradarbiavimas?

Nafta pasibaigs – ir tai ne mitas (siūlau pasidomėti, kas yra Peak Oil ). O nafta reikalinga viskam nuo dantų šepetuko iki automobilių vaistų ir t.t. Kas tada? Ką tada darys mūsų visuomenės konkurencingas individas? Dvejos, eis išgerti, ar paklaus – ką aš galiu padaryti? Nors tas klausimas jau turėtų būti keliamas dabar. Galiu šia tema šnekėti ir šnekėti. Sakau šnekėti, nes nesu rašytoja ir ne visada gaunasi nuosekliai mintis išdėlioti (nors pastebėjau, kad šnekant vienu metu galiu tiek daug info pateikti, kad žmogui gaunasi brain overload ir shutdown  ). Niekada nekilo klausimas, kodėl perkame agurkus iš Ispanijos, jei galėtume juos užsiauginti vietiškai? Duosiu patarimą (jei pažiūrėsite filmą „Collapse“ tai jums duos tą patį patarimą) – nusipirkite sėklų. Gerų sėklų, ne modifikuotų. Jei turite lopinėlį žemės – pradėkite auginti. Auginkite ir namie ant palangės. Susiburkite draugų ratą, su kuriais kartu galėsite kažką daryti ir bendradarbiauti kilus reikalui (manau, kad nenukrypau nuo pagrindinės temos, nes viskas labai tarpusavyje susiję ir bet kokie pokyčiai galimi tik bendradarbiaujant). Piniginė sistema pasmerkta žlugti, o kas bus toliau priklauso nuo manęs, tavęs – nuo mūsų visų.

Gįžtant prie visuomenės ir konkurencijos pažvelgiau į tai iš psichologinės pusės. Supratau, kad savižudybės, psichinės ligos, anoreksijos, bulimijos, alkoholizmas ir narkotikų vartojimas yra tiesioginė dabartinės visuomenės santvarkos ir piniginės sistemos išdava. Paskutinius keliasdešimt metų, kas trečias žmogus Amerikoje kenčia nuo depresijos ir ar kokio kito psichinio sutrikimo. Anksčiau buvo vos vienas kitas. Kas tai? Have people gone mad? Ir taip, ir ne. Negalime atmesti pelno, kurį susikrauna psichiatrai ir psichofarmakologai, bet esmė tame, kad tikrai padaugėjo psichosomatinių ligų. Kam nebūna silpna? Kam neskauda galvos? Kas neturi problemų su skrandžiu ar žarnynu? Žmogaus organizmas visokiomis ligomis reaguoja tada, kai tenka elgtis priešingai, nei nori, kai elgesys prieštarauja vidinėms galimybėms, norams, įsitikinimams, galų gale prigimčiai. Mažas vaikas patenka į nesveiką visuomenę. Pagal gamtos dėsnius, jis turi joje prisitaikyti. Bet jei augdamas individas nenori būti konformistas, jis jaučia, kad kažkas yra negerai, kad tai, ką tenka daryti, yra nenatūralu? Jo organizmas ima priešintis. Paaugliai kartais ieško grupių, o kartais žudosi. Kokia pagrindinė savižudybių priežastis? Well, ekonominė padėtis. Dažnai dėl tyčiojimosi, dėl to, kad žmogus jaučia, kad nepritampa, jam trūksta paramos. Žmona sako – tu, asile, net darbo susirasti negali, koks tu vyras?! Alkoholis, kilpa ant kaklo… Gal ir jūs tokios nuomonės, kad tai yra tinginiai, arba bailiai kurie pasirenka tokias išeitis. Mmm, ne. Sakote, eitų dirbti bet kokį darbą. O jei nenori? Pats kaltas? Mmm, ne. Atskleisiu paslaptį, o gal užduosiu tokį klausimą (ačiū Antonui už tobulą mintį) – jeigu jums nereikia dirbti, nieko išlaikyti, viskas pasiekiama, galite daryti ką norite – ar jums trukdytų keli milijardai tinginių? Ar gyvenate kaip dabar, ariate, neturite laiko sau, pamirštate visus malonumus ir save alkoholyje savaitgaliais ir burnojate ant valdžios ir tinginių valdžios išlaikytinių, alkoholikų ir pan? Ar tikrai žmogui reikia dirbti? Galbūt, jei jis nori. Manau, kad žmogus yra tokia būtybė, kuri turi vidinius resursus, įgimtą smalsumą ir norą išbadyti įvarius dalykus. Ir jei žmogaus išgyvenimui nebūtų reikalingas darbas, tikrai visuomenė nedegraduotų. Aš dabar kaip tik ir mėginu parodyti, kad dabartinė visuomenė, su savo konkurencija, besaikiu energijos suvartojimu ir kt yra žalinga žmogui, taip pat žalinga ir gamtai. Kaip jau minėjau, savižudybės, depresija, bulimija, anoreksija, dauguma psichinių sutrikimų yra visuomenės santvarkos šalutinis produktas, kaip tarkim radioaktyvios medžiagos atominėje elektrinėje. Nors ne, ne šalutinis produktas, o tiesioginė visuomenės išdava. Tai yra visuomenės karpa, kaina, kuri mokama už tokią santvarką. Visi psichosomatiniai sutrikimai kyla, kai žmogus galiausiai nebesusidoroja su kasdieniniais uždaviniais, kai jam kažkokia padėtis nėra natūrali – stresas, nuovargis, stirprios emocijos ir pan. Kaip sako Adleris „Pagalbos nuotaika natūraliai teikia pusiausvyrą ir harmoniją. Todėl tas, kuris labiau nusiteikęs imti, o ne duoti, dažniausiai yra nepatenkintas, suglumęs, nuolat kamuojamas minties, ką čia dar galima pasisavinti, kad būtų visiškai laimingas. Vienas mūsų civilizacijos elementas išties atrodo turįs stebuklingų galių – pinigai. Daugelis žmonių mano, kad turint pinigų galima įgyvendinti bet kokius savo norus, todėl ne nuostabu, kad pinigai bei nuosavybė tampa garbėtroškos ir tuščiagarbystės objektu. Dabar tai atrodo taip natūralu, kad pamirštame ir nepastebime, kas slepiasi po turto troškimu. < …> Daugybė žmonių degraduoja, ir juos tiesiog persekioja nelaimės. Tai žmonės, kurie nesutaria su kitais, negali prisitaikyti gyvenime, nes siekia tik vienintelio tikslo – atrodyti didesni, nei iš tiesų yra.“ Pagal Eriksoną šabloniška šypsena ir psichosomatinės ligos yra vienas iš pasitraukimo iš aplinkos būdų. Kiekviena nauja karta turi įnešti į visuomenę kažką naujo, nes kiekvienas laikotarpis reikalauja savitų sprendimų. Man asmeniškai konkurencija yra ne natūrali. Negaliu pakęsti konkurencijos. Kiekvieną kartą pakliuvusi į tokią padėtį, kai tenka pamiršti apie kitus ir galvoti, kaip čia padaryti kad man būtų geriau jaučiuosi šlykščiai. Tikrai nuoširdžiai šlykščiai. Bet aš suprantu, kame kampas ir galiu tai keisti ir su tuo pamėginti susidoroti. O jei žmogus nesupranta, kodėl jis jaučiasi negerai? Aplinka formuoja mus, bet ir mes formuojame aplinką. Anksčiau darbas buvo būdas pasigerinti gyvenimą. Bet dabar jau tai atgyveno – darbas yra tarsi katorga, konkurencija ir nuolatinis stresas dėl greito tempo tik ėda organizmą (vėžys, infarktai…). Dažnai iš žmogaus atimamas visas orumas – 50 metų moteriai su stuburo išvarža parduotuvėje tenka kilnoti bulvių maišus, nes nėra krovėjų, o darbo biržoje jai pasiūlo eiti plauti mašinas, kad nereikėtų mokėti bedarbio išmokos. Ir tai yra žmogaus prigimtis? Netikiu. Ir raginu jus surprasti, kad tik kartu galime pakeisti pasaulį, gyventi geriau, bendradarbiaukime… Dėl mūsų vaikų.