Konkurencija ar bendradarbiavimas?

Aišku, ne viskas taip paprasta, reikia įdėti daug pastangų, kad kažkas imtų keistis, bet vienas dalykas yra tas, kad reikia pajudinti savo užpakalius nuo sofutės. Mums visiems. Aš negaliu tylėti, jei matau, kad visas pasaulis grimzta į dugną. Jei turiu informacijos, kuria galiu pasidalinti. Negaliu likti nuošalyje ir ignoruoti tai, kas vyksta (reikia atskiro rašinio dabar vykstantiems procesams aprašyti, bet tam yra gerų filmų, kurie nėra konspiracijos). Nesu konspiracijos teorijų šalininkė, taip pat nesu doomsday pranašė, bet tam tikri dalykai yra tiesiog akivaizdūs. Žiūrint į istoriją, į skaičius – viskas kaip ant lėkštutės.

Pateiksiu asmeninį pavyzdį. Vienos diskusijos metu man pasakė, kad galima nejausti diskomforto gyvenant visiškai pagal save. O kas yra gyvenimas pagal save? Tarkime, aš noriu nemokamai konsultuoti žmones. Aš manau, kad terapinis darbas negali būti atlyginamas, juolab, kad yra daug žmonių, kurie neišgalėtų ir minimumo sumokėti terapeutui. Bet gyvenu pinigais paremtoje visuomenėje. Nuomoju butą, tad reikia ne tik mokesčius susimokėti, bet ir už nuomą. Planuojant turėti vaikų, reikia nepamiršti tada atsirandančių išlaidų. Dar neprošal būtų kartais pavalgyti. Vadinasi, reikia iš kažkur prasimanyti pinigų. Kokia išeitis? Ieškoti papildomų uždarbio šaltinių (taip galiausiai nerandant laiko nei sau, nei šeimai) arba imti pinigus už konsultacijas. Tad kaip aš galiu jaustis patogiai, jei žinau, kad viskas galėtų būti kitaip, bet turiu atidėti savo norus, kad išgyvenčiau mūsų pinigais paremtoje visuomenėje? Aišku, gali ir save mylėti, ir prisitaikyti prie sistemos – bet jei neišeina ir nesinori taikytis prie sistemos?

Status quo išlaikymas visada yra lengviausias pasirinkimo variantas, bet ar geriausias? Tikiuosi, kad man pavyko išsklaidyti mitą, jog žmogus iš prigimties konkurencingas, ir kad negali būti kitokios padėties, nei yra dabar. Išsakiau tik mažą dalį tų minčių, kurios kunkuliuoja mano galvoje. Nesakau, priimti viską už gryną pinigą – reikalingas kritinis mąstymas, jūsų pačių pastangos atrasti tiesą. Žmogus prie žmogaus ir gal pagaliau pasieksime tą „šimtąją beždžionę“? I refuse to comform, to lose my ideals, I refuse to adapt to this society. I am glad, I am not able to adapt to this society. I want to live, not merely to exist. Bendradarbiaukime?

Paimta iš http://www.upsidedowntheatre.wordpress.com By Simona