Konservacijos lageriai. Tautinio kalėjimo metmenys

Dar vienas gerb. Šarūno Navickio straipsnis:

Tiek carinė Rusija, tiek sovietija su savo „gulagais“ pelnytai buvo vadinama tautų kalėjimu. Lietuva, kad ir ne savo noru gėrusi iš to šulinio ilgus metus, vos gavusi galimybę sukurti šį tą savito, kaip mat ėmėsi ręsti tautinį cypės variantą. Tas jai neblogai sekėsi jau Smetonos laikais, tačiau pastarasis bandymas kur kas „geresnis“.

Manau, lengvai sutarsime, kad kalėjimo esmę sudaro ne jo sienų storis ar jas juosiančios spygliuotos vielos ilgis, o čia galiojančios taisyklės. Kalėjimo paskirtis – apriboti žmogaus laisvę ir jei tą pavyksta padaryti mūsų galvose, tai jokia siena, jokia spygliuota viela jau nebereikalinga – ir taip esame tapę kaliniais, žmonėmis, iš kurių atimta valia laisvai apsispręsti, veikti ir asmeniškai atsakyti už gautus rezultatus. Geresnės ar blogesnės buities sąlygos, lyginant su laisve, yra antraeilis dalykas.

Kaip tai pasiekiama? Visų pirma mums skiepijamas nepilnavertiškumo jausmas: vienas lauke ne karys; kolektyvas yra viskas, o tu, žmogau, niekas; patariama nešokinėti aukščiau bambos ir visa tai paremiama dalykiniais pavyzdžiais – prisiminkime mokyklą, ten tokios asmenybės luošinimo praktikos itin gajos. Tam pačiam tikslui tarnauja visokiausios rikiuotės, išsiskaičiavimai ir kiti panašūs proto „sukolektyvinimo“ metodai, be kurių nė krust tiek skautų, tiek ir sovietmečio pionierių stovyklose. Kitas žingsnis – numeracija. Juk turime asmens kodus ir identifikacijos korteles – valstybė, tas Didysis Brolis, turi žinoti, kiek inventoriaus jis turi. Ne tik kiek, bet ir kokio. Šiai aukštesnio lygio kokybinei apskaitai tarnauja įvairios apklausos, anketos ir net toks, atrodo, elementarus dalykas, kaip CV, kur mes surašome, ką mokame, ką baigėme ir už kiek norėtume parsiduoti. Pagal šiuos duomenis esame galutinai inventorizuojami ir sudėliojami į lentynas – tokias šiuolaikiškas kastas. Pagal gautus duomenis vieni tampame priskirti aukštesnėms – valstybės tarnybos, įvairiausios nomenklatūros, didžturčių, kiti – visų lygių patarnautojų, dar kiti – pirklių ir amatininkų (skaityk: smulkaus ir vidutinio verslo, šiuos reikia ypatingai engti, nes čia ilgiausiai išlieka asmens laisvės požymiai), laipteliu žemiau surikiuoti pavergtieji – samdomi darbininkai (jiems pastoviai aiškinama, kad didžiausias priešas yra darbdavys, gi iš šios įtampos savo gerovę ir kuriasi valdantysis elitas), pačioje apačioje, kaip ir priklauso, atsiduria tie, kurių laisvė niekam neįdomi – benamiai, valkatos ir vienas kitas dvasios milžinas, nepritapęs prie nomenklatūrinių meno ar mokslo elitų. Judėjimas iš vienos kameros, atsiprašau, kastos, į kitą be kalėjimo prižiūrėtojų leidimo yra ne tik draudžiamas, bet ir baudžiamas. Iškritus iš vienos kastos ir nepatekus į kitą, tai yra nepaklusus kalėjimo taisyklėms,  gali likti visai „už borto“ ir tada vienintelė vieta, kur galėsi džiaugtis įgyta laisve, gali pasirodyti minėtasis pats žemutinis lygis…