Petras Dargis. Amžinai skolingi

Atėjo skolų metas. Mano bičiulis Alius, be galo darbštus žmogus ir nagingas plastikinių langų meistras, kišenėj nebeturi nė cento. Firma, kurioje jis dirba, tris mėnesius jam nesumoka algos, nes pačiai firmai už plastikinius langus nesumoka keli stambesni klientai. Tie klientai vėlgi negali atsiskaityti, nes neatsiima pinigų iš kažkokių savo klientų…

Alius dabar skolingas už elektrą, vandenį ir man 50 litų už benziną – aš jam paskolinau, kai jam reikėjo važiuoti į uošvės laidotuves.

Vakare tie visi žmonės žiūri televizorių ir svarsto, kodėl taip beviltiškai prasiskolino Graikija. O gal graikai sulindo į skolas todėl, kad nemoka ūkininkauti, yra išlaidūs, dideli tinginiai ir anksti išeina į pensiją?

Tarkim, graikai iš tiesų yra tinginiai, o lietuviai – nepaprastai darbštūs. Įsivaizduokim, jog graikai išlaidūs ir nemoka tvarkytis, o lietuviai yra tradiciškai taupūs ir geri šeimininkai. Nežiūrint į tai. kad mes tokie geručiai, mūsų irgi laukia graikų likimas. Tai tik laiko klausimas, kada Lietuva sulįs į skolas. Gyvens gerėliau – prasmegs greičiau, labiau spaus piliečius – konvulsija užsitęs šiek tiek ilgėliau.

Sakot – negali būti? Kaip aš prasiskolinsiu, jeigu niekada nesiskolinsiu, kaip aš visko neteksiu, jeigu nešvaistysiu?
Mintyse atlikime nedidelį eksperimentą.

Įsivaizduokim, kad sėdim už stalo, ir ta užstalės kompanija – tai visa Lietuva arba visas pasaulis – kaip jums geriau. Be mūsų nieko daugiau nėra.

Jeigu norime žaisti visuomenę, mes turėsime gaminti ir prekiauti vienas su kitu.
Mainytis daiktais būtų labai nepatogu – reikalingi pinigai.

Tarkim, aš esu bankas ir vienintelis galiu spausdinti pinigus. Lietuvos bankas, jeigu žaidžiame Lietuvą, Valiutos rezervo fondas, jeigu žaidžiame viso pasaulio imperiją JAV.
Antruoju atveju turėtume žaisti ne tik JAV, bet ir visą pasaulį, nes aš spausdinčiau dolerius visam pasauliui. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad aš vienintelis galiu spausdinti pinigus, o jūs, prasidėjus žaidimui, neturit nė cento.

Aš atspausdinsiu pinigų ir jums paskolinsiu. Tai bus paprasčiausi, niekuo nepadengti popiergaliai – kaip litas arba doleris. Pamirškite tarybinį rublį, ant kurio buvo parašyta, kad jis padengtas auksu, sidabru ir kitomis vertybėmis. Kažkada taip buvo rašoma ir ant dolerio. Dabar tai – “oficiali atsiskaitymo priemonė”. Tų priemonių galiu spausdinti kiek noriu ir kada noriu.

O skolinsiu jums už palūkanas, žinoma. Jeigu už stalo sėdit penki, išleisiu 500 pinigėlių ir kiekvienam paskolinsiu po 100. Metų gale turėsite grąžinti skolą ir dar 10 procentų palūkanų. Iš viso man turėsite atiduoti nebe 500, bet 550 pinigėlių. Iš kur jų tiek imsit, jeigu tesu išleidęs 500? Tų papildomų procentų, kuriuos irgi privalot grąžinti, paprasčiausiai nėra!

Jūs, žinoma, prašote, kad atidėčiau skolą arba paskolinčiau dar. Gerai, išleidžiu dar 500 pinigėlių. Dabar žaidžiam infliaciją – tie pinigėliai, kuriuos tebeturite saujoj, netikėtai nuvertėjo perpus. O visi jūsų daiktai pabrango dvigubai. Jeigu nori ką pirkti, tau reikia dvigubai daugiau pinigų. Vėl eisi pas mane, bankininką, skolintis dar?
Dabar apyvartoje vaikšto 1000 pinigėlių, o grąžinti metų gale man turėsit 1100. Ak taip, pamiršau – dar užsiliko pernykštė 50 pinigėlių skola!..

Įdomu, iš kur paimsite tiek pinigų, jeigu iš viso tėra tik tūkstantis?

Atrodo, visi po truputį lendate į mano kišenę. Juk skolindamiesi užstatėte man savo laikrodžius, marškinius, kelnes…

Pasidarys dar įdomiau, kai pradėsite skolintis vienas iš kito. Irgi už palūkanas, žinoma. Pinigų ir taip neužtenka, o jūs dar turite vienas kitam mokėti kažkokius mistinius procentus.

Jūs galit daryti puikiausius daiktus, siūti kelnes arba gaminti plastikinius langus, bet jūs negalite atsispausdinti pinigų. Pinigus spausdinu tiktai aš, iš jūs visi pamažu tampate mano vergais. Kažkuriam iš jūsų eina blogiau, ir jis bankrutuoja, palieka be švarko ir kelnių, kuriuos buvo užstatęs, o kiti galite džiaugtis, kad konkurentu mažiau. Bet neilgai – artėja ir jūsų eilė…

Kažkuris vienas iš jūsų, tarkime, Jonas ar Petras, gali parduoti savo kelnes, padaryti kokį biznelį, apmauti kaimyną, sukrapštyti palūkanoms ir ištrūkti man iš nagų. Tačiau jūs visi, visa jūsų kompanija, įsivaizduojama mūsų valstybė, iš skolų niekaip neišbris. Ką bedarytumėt, kaip netaupytumėt – skola visada bus didesnė už pinigų masę.

Žinoma, esat dori žmonės ir po truputį grąžinat skolą. Tarkim, atiduodate man atgal tuos pinigėlius, kuriuos aš atspausdinau, tą visą tūkstantį. O kur dar 150 palūkanų?

Štai toks galutinis finansinis rezultatas: dabar jūs visi neturit nė cento ir dar esate man skolingi 150. Tai vyksta ir realiame gyvenime. Tarkime, 2007 metais JAV vyriausybės ir gyventojų bendra skola pasiekė 53 trilijonus dolerių, o pinigų apyvartoje tebuvo 12 trilijonų dolerių. Palūkanos pinigus suėda greičiau, nei bankai juos spėja spausdinti.
Prasideda krizė. Atsitinka tai, ką dabar matom visuomenėj – žmonės yra, įrengimai yra, technologijos yra, žaliavų yra, bet visi stovi, prekyba apmirštą. Niekas negali judėti, nes nėra pinigų atsiskaitymams. Ir visai nesvarbu, ar jūs dirbote taip, ar dirbot anaip, ar išlaidavot, ar taupėt, ar jūsų premjeras buvo raudonas nuo vodkos ar smirdėjo konservais – pinigų paprasčiausiai nėra, nes jų ir negali būti. Valstybė veržia piliečiams diržus, pirmiausia spaudžia pačius mažiausius, traukia iš jų kišenių maistui skirtus skatikus, valstybės ir verslo nušerta bažnyčia trankosi kumščiais ir grasina dar pomirtine bausme, bet skola vis tiek didesnė už realius pinigus.

O mes žaidžiam toliau. Ką man, vieninteliam bankui, daryti? Juk aš – visų pinigų valdovas, jūsų tikrasis viešpats, ir man visai nenaudinga, kad vergai stovėtų be darbo. Vergai turite dirbti.

Atspausdinu vėl pinigų, paleidžia naują emisiją, pamažinu procentus… Mainai atsigauna, prasideda naujas ciklas. Žmonės vėl džiaugiasi – gyvenimas kyla. Kyla ir kyla, bet skola kyla greičiau…

Ir taip – iki dar didesnės krizės.

Po kiekvieno tokio jūsų kišenių išpurtymo vis daugiau jūsų daiktų pereina man. Aš jau turto turiu kur kas daugiau, nei jūs visi kartu sudėjus. Dabar aš vienas turtuolis, o jums, vergams, – trupiniai. Vieni susirgsit depresija ir eisite kartis, kiti bėgsite laimės ieškoti svetur. Bet nesvarbu – nuo palūkanų nepabėgsite niekur. Pabėgsite jūs – skola liks jūsų vaikams, ji bus gerokai didesnė, nes procentai auga.

Pinigai ir palūkanos – pats geriausias būdas nusavinti svetimą turtą ir pavergti tautas. Nereikia nei karo, nei okupacijos – skolininkai patys atneš savo pinigus. Pietų Amerika jau kada tarnauja Jungtinių Valstijų bankų imperijai, Azijos naftą irgi valdo ta pati galinga ranka. Ir nereikia manyti, kad šitas skolų šešėlis aplenks Europą.

Nesmerkime Graikijos. Graikai – mūsų pačių likimas.

Ir nekaltinkim Aliaus, kad jis negrąžina skolų. Nevadinkim jo tinginiu, nes jis dirba kaip dirbęs, nevadinkim jo blogu žmogumi, nes jis iš tiesų neturi iš ko sugrąžinti.
Mes visi – normaliausi žmonės. Viskas kaip buvę, tik iš mūsų atėmė pinigus.

“Mes visi kalti, – moko valdančioji religija. – Nėra žmogaus be kaltės – mes visi kalti nuo gimimo. Kalti už savo tėvų ir protėvių nuodėmes…”

Tuos žodžius galime perfrazuoti. Štai taip dabar jie skambėtų kur kas aiškiau: “Mes visi skolingi, visi mes paveldėjom skolą. O mūsų vaikai ir anūkai mokės už mūsų skolas… Amen.”

Darykit, ką norit.

Galite mušti save į krūtinę, ieškoti savo klaidų ir kalčių bei virvės.

Galite kreipti žvilgsnį kitur – į pačią vergovės sistemą.

Žiūrint, ką rodo jums televizorius.

Iš www.petrasdargis.lt