Vertės principas

Visi žinome, kad kuo daiktas vertingesnis tuo jis brangesnis. Taip pat, žinome, kad vertę tam daiktui suteikia paklausos ir pasiūlos santykis. Tai yra, jei daikto paklausa didelė palyginti su pasiūla, tai jis bus brangus. Ir atvirkščiai. Jei pasiūla yra labai didelė, jo vertė iškart krinta. Žinoma, vertę dar koreguoja gamybos kaštai ir kiti veiksniai. Apie tai turėjote girdėti mokykloje ar paskaityti bet kuriame ekonomikos pradžiamokslyje. Tačiau šis straipsnis ne apie tai. Čia aš pabandysiu paaiškinti, kas yra vertė kaip koncepcija. Tam panaudosiu įvairius pavyzdžius bei informaciją iš ZeitGeistMovement bei TheVenusProject.

Pabandykime įsivaizduoti, kad vanduo, oras, tai dalykai, kuriuos mes galime pavadinti, kaip savaime suprantamais ir reikalingais norint žmogui egzistuoti. Bendrine prasme, mes suvokiame, kad tai yra nemokami dalykai arba labai pigūs. Visokius pavyzdžius dėl vandens, kaip Afrikos dykumas atmeskime. Šiuo atveju tai nėra aktualu. Taigi, kodėl mes nemokame už orą, vandenį? Greičiausiai atsakysite, kad jo yra visur ir daug. Štai čia ir iškyla vertės principas. Dabar įsivaizduokite, oras ir vanduo Žemėje tampa užterštas. Negalime išgyventi kvėpuodami ir gerdami tokį vandenį. Tokioje situacijoje, būtinai atsiras, kas galės pasiūlyti švaru orą ir vandenį. Ir kaip jums atrodo, jis tai darys nemokamai? Staigiai dingus šių elementų pasiūlai (arba tiesiog atsiradus jų trūkumui), jie iškart taps labai vertingi. O norint juos gauti, vienaip ar kitaip teks pasiūlyti kažką į mainus. Taigi iškart pradės veikti mainų ekonomika.

Aukštesnis pavyzdys daugumai jūsų – savaime aiškus. Tačiau iš jo reiktų padaryti esminę išvadą, kuri ir palaiko mainų sistemos egzistavimą. Atsiradus tam tikro elemento trūkumui, būtinai kils jo vertė. O jeigu atsiras itin didelis perteklius, vertė faktiškai gali nukristi iki nulio. O jei elementas nieko vertas – kam už jį mokėti? Taip dar yra su oru, jau nebelabai – su vandeniu, o maistas jau yra itin aukštos piniginės vertės. Jei pasaulyje būtų pagaminama pakankamai maisto, kaip jums atrodo, ar jo vertė būtų aukšta ir reikėtų už jį mokėti? Paprastas atsakymas – ne.

Pasimokykime šiek tiek matematikos. Taip aukštesnį pavyzdį galėsime paversti abstrakcija ir pritaikyti bet kokiai situacijai. Tarkime, kad yra vienas unikalus elementas, kurį pavadinkime X₁. Kadangi jis yra unikalus, jo vertę prilyginkime vienetui, kaip nedalomam absoliučiam įverčiui. Taigi:

X₁ = 1;

O dabar įsivaizduokite, kad atsiranda dar vienas toks pat elementas X₂. Kadangi absoliutus vertės maksimumas yra 1. Tai jei atsiranda du tokie elementai, vertė dalijasi. Taigi dabar turime:

X₁ = 0.5;

X₂ = 0.5;

O jei atsiranda 100 tokių pat elementų?

X_n = 0.01, kur n bet kuris elementas iš 100;

Jau turbūt aišku, kad vieno elemento vertė yra atvirkščiai proporcinga elementų kiekiui. Tai yra:

x = X/Y, kur x – vieneto vertė, X – bendra vertė, Y – elementų skaičius.

Taigi, ką tik atskleidėme (o gal jau seniai aišku buvo), kad mainų sistemos egzistavimo pagrindas yra elemento retumas arba dar kitaip – jo trūkumas. Jei jo nebus pakankamai, iš to bus galima pasipelnyti, nes jo vertė bus aukštesnė. Žemiau pateikiu šiek tiek komišką pavyzdį iš www.thevenusproject.com:

“Įsivaizduokite, grupė žmonių, kurie turi daugybe aukso, deimantų ir pinigų, pateko į negyvenamą salą, kurioje nėra nei maisto, nei vandens ar švaraus oro. Jų turtai išgyvenimui, iškart tampa visiškai bereikšmiai. Ir tik tuo atveju, jei išgyvenimui būtinų resursų kiekis yra mažas, pinigais galima kontroliuoti jų distribuciją. O jei saloje yra daugybė maisto, švaraus vandens ir oro? Šių resursų piniginė vertė tampa artima nuliui, nes kiekvienas gali tai gauti.”

Pabaigai, noriu pasakyti tik tiek, kad mainų ekonomikos sistema egzistuoja tik todėl, kad yra resursų trūkumas. Pašalinus šį reiškinį, iškart dingsta tokia savoka, kaip piniginė vertė. Tą gali padaryti resursų ekonomikos sistema, apie kurią pakalbėsiu kitame straipsnyje.