Skaldyk ir Valdyk

Jaučiasi KOB įtaka… Šaunu kad stengiesi apmąstyti naują informaciją, naują/kitą požiūrį. Tikiu, kad tik išgyvenęs tam tikrą situaciją/būseną žmogus įgauna naujos patirties. Neužtenka tik išgirsti, perskaityti, pamatyti. Reikia apmąstyti, gal būt pritaikyti kasdieniame gyvenime ar kokioje nors veikloje. Tik tokiu atveju galima „patikrinti“ naują metodą, būdą, informaciją ir visapusiškai apie tai diskutuoti (su nauda tiek sau, tiek oponentams); jei tai veikia – naudoti ir tobulinti, jei neveikia – atsisakyti.
Tačiau aš noriu pateikti savo nuomonę apie valdymo metodą „skaldyk ir valdyk“ ir pabandyti apginti mokslo, kaip tam tikros pažintinės žmonių veiklos „gerą“ vardą. Sutinku, jog religija – tai vienas iš metodo „skaldyk ir valdyk“ įrankių. Jei tiki Dievu, kuris yra visa, – visas protas, visas gėris, visa tiesa, visa amžinybė, visa begalybė, visa tuštuma, visa šviesa, visa tamsa, kosmosas (vadinasi ir mes visi kartu, ir kiekvienas atskirai, ir vabalėlis,…) – kokia tada religijos prasmė? Tu gyveni santykyje su visuma, niekam nekenki, nes žinai, kad visa yra tavyje, o tu esi visumoje. Atrodytų paprasta? Bet taip nėra, nes tau pasakė, kad tamsa yra blogai (baisu), kad nėra amžinybės, tiksliau – nuo tavęs nuslėpė visą tiesą – tave įbaugino, kad tu net nebandytum ieškoti amžinybės, begalybės… „Jei ko nesupranti, nežinai – nebėda. Mums nelemta pažinti visko, pasikliauk kunigu, popu, kitu kokiu (kitos religijos) šventiku, dievo vietininku“ – sako mums. Po to sako „pagonybė – blogis, krikščionybė – mūsų kelias“, arba „islamo fundamentalistai – teroristai“, „tolerancija prieš rasizmą, antisemitizmą“. Dar vėliau, „su dievo palaima nušluokim nuo žemės paviršiaus musulmonus, ar kokius žydus, nes jie ekstremistai“. Ir mes tai darom, nes smegenys tai atrofavosi – juk mums sakė, „negalvok, viskas tau bus paduota „ant lėkštutės“.
Jei religija, – viena iš visuomeninės sąmonės formų, kuriai būdingas tikėjimas anapusine realybe, antgamtinėmis jėgomis (kas ta anapusinė ar antgamtiška realybė? čia tikriausiai rojus, į kurį mes nuplasnosim su angelo sparnais kai numirsim, arba pragaras – kur mus nutemps velnias?), tai mokslas – žmonių pažintinė veikla, nukreipta apibendrinti objektyvias, pagrįstas žinias apie supantį pasaulį. Šios veiklos pagrindas yra faktų rinkimas, sisteminimas, kritinė analizė – veiksmai, kurių pagrindu gaunamos naujos žinios, apibendrinimai, ne tik nusakantys stebimos aplinkos reiškinius/veiksnius, bet ir atskleidžiantys priežasties-pasekmės ryšius, arba leidžiantys juos prognozuoti. Šias formuluotes aš paėmiau iš vikipedijos, man tokios jos yra priimtinos. Jei priimti šį (mano) požiūrį, tai mokslo negalima interpretuoti kaip nori (skirtingai nuo religijų), nes faktą galima patikrinti. Žinoma, ne visus mokslo faktus galima patikrinti, kai kuriuos tegalima numatyti/prognozuoti. Todėl manau, kad mokslas tiesiogiai nėra metodo „skaldyk ir valdyk“ įrankis, bet be abejonės, tie, kas naudoja šį metodą, naudojasi ir mokslo pasiekimais.
Dėl minties apie interneto globalizavimą – manau neįmanomas dalykas. Interneto, kaip informacijos perdavimo tinklo valdymas – taip, suprantama. Tai verslas, kova už vartotoją, kurį gali pasirinkti/filtruoti pagal pačius įvairiausius kriterijus: regionas, tautybė, tikėjimas, hobi, specialybė, amžius, lytis, apsigimimas, liga, kraujo grupė, plaukų/akių spalva, mėgstamas patiekalas, ir t.t. Tačiau informacijos, sklandančios eteryje suvaldyti neįmanoma. Nepamirškim, kad veikia ne tik tamsios jėgos, šviesios taip pat nesnaudžia. Čia blogiausia yra tai, kad matome tik bloga. Privalome pastebėti gerus dalykus, juos dauginti. Jei jau esame protingos būtybės ir turime pasirinkimo galimybę, tai kam rinktis galvoti apie „bloga“, jei galime galvoti apie „gera“. Kokios mūsų mintys, tokie mes ir patys!
Dėl siūlomos perspektyvos „išmokti atsirinkti informaciją, pradėti nuo darželių, mokyklų“. Kas vaikus moko? Auklėtojai, mokytojai. Ar jie sugeba atsirinkti informaciją? – nesugeba, nes buvo auklėjami „senos“ sistemos, senais metodais. Manau, pokyčiai turi eiti „visu frontu“: darželiai, mokyklos, valstybinės įstaigos, žiniasklaida,… Begalinėje informacijos jūroje ugdyti sugebėjimus kažką priimti, kažko nepriimti – abejoju. Pagal kokius kriterijus spręsti ką priimti, ko nepriimti? Jei kalbame apie kriterijus, vadinasi pradedame mąstyti – taip susiformuoja kiekvieno iš mūsų vertybių skalė. Tada reikia spręsti klausimą apie vertybių formavimą, kuris yra „aukštesnis“, nei kaip atsirinkti informaciją. Tokiu būdu prieitume iki to, kad turime pažinti Dievą, ko jam reikia? Jei Dievas – tai mes, vadinasi turime pažinti SAVE. Toks yra mūsų tikrasis kelias. Tai ir paprasta, bet ir sudėtinga. Mes įpratome ieškoti priešų aplikui. Bet priešai esame tik mes patys, tik nenorime to pripažinti.
Kurianti jėga visada yra stipresnė už griaunančiąją, nes jai reikia įveikti daugybę įvairių pasipriešinimų. Siūlau per daug neanalizuoti „skaldyk ir valdyk“ – užtenka, kad mes žinome tokį metodą kaip neperspektyvų. Susitelkime ties „sujunk/apsijunkime ir kurkime“.