Stabilumas

Galvodami apie stabilumą dažniausiai turime omenyje ilgaamžiškumą, patvarumą ir pagarbą aplinkai. Apskritai stabilumas išlaikomas tik tada, kai kreipiamas dėmesys ir į ateities gerovę. Tačiau ši idėja nėra skirta vien fiziniam, materialiam pasauliui – ji taip pat tinka ir mąstymui, tikėjimui, žmonių veiksmams ir visuomenei bendrai.

Jei pusiausvyra nėra palaikoma, atsiranda nukrypęs nuo pusiausvyros neigiamas efektas, kuris su laiku neigiamai paveikia žmogų, visuomenę ir/arba aplinką. Klasikinis pavyzdys būtų mūsų dabartinis naftos naudojimas energijos išgavimui. Tai galima laikyti pusiausvyrą griaunančiu veiksniu, nes naftos ištekliai neatsinaujina, o jų deginimas kenkia aplinkai. Bet kokie veiksmai, negrįžtamai eikvojantys šaltinius ir sukeliantys ilgalaikę aplinkos taršą, yra stabilumą griaunantys veiksmai.

Šitaip ir kompanijos, kurios išskiria didelį kiekį nuodingų atliekų ir teršia aplinką, prisideda prie pusiausvyros griovimo, nepriklausomai nuo to, ką jos gamina.

Taip pat, jei medžiagos ar žinios naudojamos tam tikro produkto gamybai nėra aukščiausios kokybės, labai dažnai to produkto kaip visumos kokybė irgi yra nepataisomai pažeista, o tai galiausiai priveda prie didesnio kiekio atliekų, kai produktas sugenda arba susidėvi. Šiandieninėje mūsų pelno sistemoje, didžioji dalis gaminamų produktų nėra aukščiausios kokybės vien dėl to, kad būtų galimybė konkuruoti rinkoje. Kitaip tariant, jeigu dvi kompanijos konkuruoja tarpusavyje, gamindamos tam tikrą produktą, abiems reikės tam tikros strategijos, naudojant medžiagas bei kuriant dizainą, o to proceso metu, kad produktas taptų lengvai įperkamas, dažnai paaukojama jo kokybė. Viso to rezultatas: produktas, kuris sugenda arba sulūžta daug greičiau už tą, kuris buvo pagamintas pagal visus reikalavimus ir iš geriausios kokybės medžiagų.

Tai mūsų sistemoje vyksta dėl dviejų priežasčių: 1. Jeigu kompanija naudotų patį geriausią dizainą ir pačias geriausias medžiagas, jų gamybos kaštai labai išaugtų ir atsirastų grėsmė neįveikti konkurencijos; 2. Jeigu produktai būtų gaminami taip, kad išsilaikytų ilgesnį laiką, žmonėms nebūtų reikalo dažnai jų pakeisti, atnaujinti arba taisyti, tad didžioji dauguma pajamų ir darbo vietų būtų prarasta, o tai sulėtintų ekonomiką.

Tai, žinoma, savaime griauna pusiausvyrą, nes vidinis ekonomikos neveiksmingumas galiausiai sukuria nereikalingą įvairovę, atliekas ir užterštumą.

Ir tai mus priveda prie nestabilių ideologijų.
Nestabili ideologija yra ta, kuri iš prigimties priveda žmogų arba grupę prie pusiausvyrą griaunančių veiksmų. Pavyzdžiui, priežastis, dėl kurios gamykla naudoja prastas medžiagas , kurdama neilgaamžiškus produktus, tuo pačiu sukurdama didelį kiekį atliekų, yra didžiulės jėgos, vadinamos Pinigų arba Pelno Sistema, pasekmė. Pelno sistemoje neegzistuoja atlygio už ilgaamžiškumą, nes sistema yra sukurta remiantis konkurencijos ir atkūrimo pagrindu. Tokiomis aplinkybėmis, ilgaamžiškumas visuomet atsiduria antroje vietoje po pelno, nes kompanijos išlikimas remiasi pelnu, o pelnas yra paremtas kaštų mažinimu ir pajamų didinimu. Taigi, tokie pusiausvyrą griaunantys veiksmai egzistuoja visose industrijose ir yra klaidos, esančios pačioje ideologinėjė ekonomikos struktūroje, rezultatas.
Teoriškai, daugelis sutiktų, kad šaltinių pertekliaus turėjimas ir aukščiausios kokybės produktai, gaminami iš ilgaamžiškų medžiagų, tam, kad vyrautų pusiausvyra ir maksimalus ilgaamžiškumas, yra geri dalykai. Tačiau šios idėjos neatsiperka šiuolaikinėje pinigų sistemoje. Atsiperka Deficitas. Deficitas ir suplanuotas susidėvėjimas atsiperka per trumpą laikotarpį, nes tai skatina apyvartą ir pelną bei tuo pačiu sukuria daugiau darbo vietų. Deja, ši trumpalaikė nauda sukelia ilgalaikę destrukciją.

„Laisvos rinkos sistema“, kartu su visais kitais pogrupiais kaip komunizmas, socializmas ir fašizmas, yra ilgaamžiškumui prieštaraujanti ideologija, kadangi į ją integruotas polinkis į aplinkos ir visuomenės išnaudojimą. Kad būtų šiek tiek aiškiau: pasaulis, kuris pats su savimi konkuruoja dėl darbo, išteklių ir išlikimo yra savaime neilgaamžiškas, nes jame trūksta socialinio sąmoningumo.

Tad kokia gi yra ilgaamžiškumo ideologija?

Nors žmonijai besivystant šis klausimas nuolat sulauks naujų atsakymų, šiandien mes turime „mokslinio metodo“ sąvoką. Paprastai kalbant, „mokslinis metodas“ yra tyrimo procesas, kuris pačiais moderniausiais mokymosi, matavimų, bandymų ir eksperimentavimo metodais pademonstruoja tam tikro supratimo ar galimo tam tikros problemos sprendimo pagrįstumą.

Puikiu pavyzdžiu galėtų būti problema su automobiliu. Jeigu jūsų automobilis neužsiveda, jūs imsite mąstyti, remdamiesi logika, tam, kad surastumėte problemos šaltinį. Logika jūsų dėmesį turbūt pirmiausiai sutelktų ties klausimu kiek benzino yra automobilyje, o vėliau keliautų link užvedimo mechanizmo ir t.t. Tai – mokslinis metodas, naudojamas problemai spręsti. Ne mokslinis metodas tokios problemos sprendimui būtų priskirtas „neracionalumo“ kategorijai. Pavyzdžiui, jeigu jūsų automobilis neužsiveda, būtų neracionalu imti ieškoti problemos padangose, nes padangos greičiausiai neturi nieko bendro su mechanizmu, dėl kurio kilo problema.
Deja, mūsų požiūris į socialinius veiksnius dažniausiai yra nelogiškas arba jam trūksta metodologijos. Tas požiūris remiasi tradicija, prietarais ir pasenusiais sprendimų metodais. Mokslinis požiūris į visuomenę, paremtas logika ir protu, kurie padeda reaguoti ir įvertinti socialines problemas, savaime atvestų mus prie stabilumo, nes toks požiūris neleidžia praleisti nė vieno problemos aspekto. Kitais žodžiais tariant, mums reikia nustoti žvelgti į pasaulį per praeityje sukurtų sistemų ir ideologijų akidangčius ir pradėti žiūrėti plačiausiu ir nešališkiausiu įmanomu būdu. Vienintelė priemonė, remianti tokį požiūrį, yra mokslas, o mokslo dovanos jau įrodė nenuginčyjamą savo pagrįstumą. Todėl atėjo laikas pasinaudoti moksliniais metodais, kuriant požiūrį į visuomenę.

Pažvelgus į šiuolaikinius visuomenės veikimo būdus, matome kaip smarkiai yra apleistas sveikas protas, logika ir mokslo pritaikymas. Mūsų ekonominės struktūros yra paremtos mainais ir verte, o tai turi mažai ką bendro su tikraisiais ištekliais ir realybe.

Religija ir toliau skleidžia savo pažiūras, kurias jau seniai paneigė progresuojantis mokslas. Mūsų darbo sistema yra sutverta taip, kad žmonės turi būti „įdarbinti“, idant užsidirbtų pinigų pragyvenimui, nors tikrasis šios sistemos indėlis į visuomenę yra labai abejotinas, nes „darbai“ dažnai egizistuoja vien tam, kad užimtų žmones „kažkokia veikla“, kad jie galėtų gyventi ir palaikyti ekonominę struktūrą. Tai yra žmogaus gyvenimo švaistymas…

Yra daugybė aspektų, rodančių, kad dabartinės mūsų visuomenės institucijos nėra stabilios. Apibendrinant – mūsų gyvenimas žemėje turi turėti pagrindą, kuriuo remtųsi visi veiksmai. Tas pagrindas turėtų būti kiek įmanoma empiriškesnis, o ne paremtas nuomone ar projektu. Iš mokslinės perspektyvos mes matome, kad ištekliai ir žmogaus sumanumas yra patys vertingiausi dalykai, kuriuos turime. Žmogiškasis intelektas ir sąmoningumas, kartu su apgalvotu žemės išteklių tvarkymu ir panaudojimu, yra du vieninteliai svarbūs dalykai. Visa kita remiasi būtent jais. Taigi mes turime pradėti naują pasaulėžiūrą, kuri maksimaliai išnaudotų švietimą ir technologijų bei išteklių panaudojimą.

Kol tai nebus padaryta, stabilumui grės pavojus. Tai yra „Veneros“ projekto ir „Zeitgeist“ judėjimo tikslas.