Trumpas atsakymas – taip. Tik neskubėkite to neigti. Nes ilgas atsakymas privers jus susimąstyti. Iš istorijos žinome, kad vergovė egzistuoja tiek, kiek egzistuoja civilizacija. Senovėje – Egiptas, Roma. Viduramžiuose – Ispanija, Anglija, Ankstyvajame moderne – Amerika ir kt. Tolimesniam pasakojimui reikėtų patikslinti, kas yra vergovė. Dažniausiai priimtina tai vadinti žmogaus asmens laisvės ir nuosavybės suvaržymą. Kitaip sakant, yra kažkoks žmogus, kuriam tu priklausai kaip daiktas, privati nuosavybė, su kuriuo galima elgtis kaip tik tinkama (kankinti, ar net nužudyti). Tu neturi teisės daryti nieko, kas tau neleidžiama. Tokios vergovės pavyzdžių pilna per visą istoriją. Taigi, daugmaž apibrėžus, kas yra vergovė, norėčiau papasakoti tokį pasakojimą, kuris leis mums atsakyti į tą taip rūpimą klausimą, ar demokratija yra vergovė.
Įsivaizduokite dvi karalystes. Jas valdo du karaliai. Abu jie turi daugybę akmens kasyklų, kuriose dirba darbininkai. Pas pirmąjį, tai vergai. Jie yra verčiami kasti žemės išteklius. Tam, kad darbas būtų atliekamas yra sustatyti prižiūrėtojai. Jie reguliuoja darbo valandas (kurios yra nepakeliamos), maisto davinius. Vergams, taip pat, suteikiamos tik minimalios gyvenimo sąlygos. Jų darbo efektyvumas yra itin mažas. Jiems nuolat trūksta maisto, anti-sanitarinės sąlygos skatina ligų plitimą. Daugybę vergų kasdien miršta. Tačiau tai ne bėda, kadangi naujų galima gauti bet kada. Tokia aplinka veikia labai neigiamai, o darbas atliekamas itin nenoriai. O kas svarbiausia, jie daro tai, kas jiems liepiama, o ne tai ką jie galbūt norėtų. Taigi, paprastai kalbant, esminiai tokio metodo trūkumai yra:
- Žemas darbo efektyvumas
- Nuolatiniai sukilimai
- Papildomos išteklinės išlaidos prižiūrėtojams
- Žmonių psichologinis nusiteikimas
Kitas karalius, pamatęs, kad toks darbo metodas nėra itin efektyvus, ėmė galvoti naują. Jis mąstė, kad reikia sugalvoti tokį, kuris žmones skatintų dirbti, o ne priešintis ir sukilinėti. Kitaip sakant, sugalvoti motyvavimo sistemą. Ir tada jam kilo nuostabi mintis. Jis susikvietė visus savo vergus ir pasakė jiems, kad nuo šiol, nė vienas jų nebėra jo vergas, o už kiekvieną atneštą akmenį, gaus po 1 monetą. O už tas monetas, jie galės sau įsigyti maisto, drabužių, ar net savo namą. Tai suvokę, (buvę)vergai puolė nešti akmenis su dideliu užsidegimu. Jie suprato, kad kuo daugiau monetų turės, tuo daugiau daiktų jie galės įsigyti. Karaliui nebereikėjo prižiūrėtojų, darbo našumas padidėjo kelioliką kartų, o žmonės tiesiog veržėsi dirbti. Jam nebereikėjo kontroliuoti ir nurodinėti, ką daryti. Viską jis galėjo kontroliuoti nauja mainų sistema, kurios pagrindas – valiuta, o privalumai akivaizdūs:
- Aukštas darbo efektyvumas
- Žmonių noras dirbti
- Išlaidų sumažėjimas
- Jokių sukilimų
Ir taip gimė demokratija… Vergai įgavo teisę į asmeninį turtą. O kartu ir į asmeninę laisvę. Taigi, kur čia tada tas lygybės ženklas tarp vergovės ir demokratijos? O jis visai čia, šalia. Gerai pagalvokite ir pasakykite, kokį bendrą bruožą turi abu pasakojimai? Pagalvojote? Ogi šis bruožas yra akivaizdus kaip du kart du. Nesvarbu, kuriam karaliui žmonės dirbo – jie dirbo tą patį. Žinoma, sąlygos buvo žymiai geresnės pas antrąjį. Kurių dėka, atsirado nemažai privalumų pačiam karaliui. Bet esmė išliko ta pati – žmonės darė ne tai ką norėtų daryti, o tai ką karaliai norėjo, kad jie darytų. Štai čia ir atsiranda lygybė tarp vergovės ir demokratijos. Sukūrus demokratiją, žmonėms buvo suteikta iliuzija, kad jie gali gauti tai ko nori. Tačiau demokratiją tuo ir yra pavojinga, jog nukreipia žmonių tikslus visai kita linkme. Ir kas visų svarbiausia, NUMALŠINA TIKROSIOS LAISVĖS TROŠKIMĄ. Šiuo klausimu, visiškai kitokia situacija pirmoje karalystėje. Kur vergai vis bando ištrūkti į laisvę. Į tikrą laisvę, kur niekas nenurodinės, ką reikia daryti.
Taigi, dabar demokratiją galime perfrazuoti taip:
Demokratija – tai būdas padidinti vergų darbo efektyvumą iki maksimumo ir sumažinti jų pasipriešinimą iki minimumo.
Žinoma, daugybę oponentų pateiks argumentų, kad štai su demokratija, žmogus įgavo teisę rinkti savo valdžią (pasirinkti kitą karalių), dirbti kitą darbą (anglių kasimas). O taip pat, kad žmogus gali pasiekti tam tikrų aukštumų. įsigyti turto. Bet vėlgi, žmogus tai daro ne dėl to, kad to iš tikro norėtų, o dėl to, kad demokratija jam “suteikė” galimybę tai daryti. Žmogus nustojo gilintis į kitus dalykus. Jo pagrindinis tikslas gyvenime tapo – maksimalus savo gerovės padidinimas. Jis nebesipriešina, arba vangiai priešinasi primetamai sistemai, gyvenimo būdui. Jis tai priima, kaip savaime suprantama ir neišvengiama. Bet ar tikrai taip turi būti? Palieku šį atvirą klausimą kiekvieno apmąstymui. Paskirkite tam bent pusvalandį. Gal tas pirminis kritiškumas atlėgs ir pradėsite matyti viską iš kito kampo.
-
Pingback from Idiotizmas « Vimpauto Blogas on 2009-11-20 13:51:56
Jūs turite būti prisijungęs, kad galėtumėte rašyti komentarą








26 komentarai
Komentarų įrašai šiam straipsniui
Atgalinio ryšio nuoroda: http://www.zeitgeist.lt/sociologija/demokratija-vergove/trackback